Praėjus dar vienam mėnesiui bendruomenėje rinkome geriausią mėnesio trenerį! Kovo 5 d. Vilniaus miesto krepšinio mokyklos „Facebook“ socialiniame tinkle buvo paskelbtas viešas balsavimas, kuris truko ne pilnas keturias dienas. Daugiausiai jūsų „patiktukų“ (t. y. balsų) surinko mūsų ilgametis treneris Mindaugas Sakalauskas, turintis didelę patirtį krepšinio sferoje.

M. Sakalauskas vasario mėn. su savo treniruojamais 2010 m. gimimo auklėtiniais Lietuvos moksleivių krepšinio lygos (MKL) U14 vaikinų čempionate iškovojo dvi pergales (iš trijų galimų) ir abejos buvo prieš čempionato lyderius! Vasario 3 d. pasiekta pergalė prieš Panevėžio SC I (100:79), o vasario 29 d. prieš V. Knašiaus KM I (93:73). Abejos rungtynės vyko namų tvirtovėje, stebint gausiai susirinkusiems bei triukšmingai palaikantiems sirgaliams.

Žmonių geriausiu mėnesio treneriu išrinktas M. Sakalauskas davė mums interviu, kuriame jis plačiau papasakojo kaip susidomėjo krepšiniu, kokiuose krepšinio klubuose teko žaisti bei kaip atsidūrė Vilniaus miesto krepšinio mokykloje.

Primename, kad geriausią mėnesio trenerį apdovanoja mūsų nuostabūs draugai – FORUM sporto klubas!

Nuo ko prasidėjo Jūsų krepšinio kelionė?

– Mano abu tėvai buvo sportininkai, mama buvo krepšininkė. Visada augau būdamas šalia sporto, šalia krepšinio. Mano mama buvo krepšinio trenerė. Ji turėjo savo komandą automechanikų mokykloje, tai žaidžiau toje komandoje ir po truputį, po truputį įsivažiavau ir „užsikabinau“.

Kodėl būtent krepšinis, o ne kita sporto šaka?

– Labiausiai buvo prie širdies. Savo mamą visada matydavau su krepšinio kamuoliu rankose. Negaliu sakyti, kad kitos sporto šakos nepatiko. Esu lankęs ir lengvąją atletiką, ir karate esu bandęs. Daug sporto šakų esu „paragavęs“, tačiau krepšinis vis vien buvo arčiausiai „dūšios“.

Prisiminkite pirmąją savo krepšinio treniruotę. Kaip ji atrodė?

– Dabar net neatsimenu kaip ji atrodė, tai sunku pasakyti. Kažkur lauke, krepšinio aikštelėje, su kamuoliu (juokiasi).

Kokį vaidmenį Jūsų krepšinio kelyje turėjo artimieji?

– Kai aš pradėjau žaisti krepšinį jie visada mane palaikydavo, dalyvaudavo mano rungtynėse, stebėdavo, duodavo patarimų. Artimieji visada būdavo šalia.

Nuo 2000 iki 2012 metų žaidėte įvairiuose Nacionalinės krepšinio lygos (toliau – 7Bet-NKL) ir Lietuvos krepšinio lygos (toliau – LKL) klubuose. Papasakokite apie šį laikotarpį.

– 7Bet-NKL du sezonus žaidžiau Švenčionėlių „Ridoje“, vėliau pusantro sezono Anykščių „Puntuke“. Mano pirmas profesionalus LKL klubas buvo Vilniaus „Sakaluose“, kaip ir kiekvieno jauno krepšininko. Jame praleidau tris sezonus – 2001/2002, 2002/2003, 2003/2004. Tuo metu mane pasikvietė pas trenerį Liną Šalkų, kuris „Sakaluose“ praleido beveik 15 metų. Ten gavau visus pagrindus, išmokau dalykus, kurių nemokėjau. Kol studijavau universitete žaidžiau „Sakaluose“, o baigus universitetą geresnes sąlygas pasiūlė Kėdainių „Nevėžis“, todėl išėjau ten ir komandoje praleidau penkis sezonus (nuo 2004 m.). Po 2008 m. patirtos sunkios traumos buvęs Kėdainių „Nevėžio“ treneris Gintaras Leonavičius mane pasikvietė į Panevėžio „Techasas“ (tada taip vadinosi dabartinis Panevėžio „Lietkabelis“), komandai atstovavau 2009/2010 m. sezoną. Savo krepšininko karjerą užbaigiau „7Bet-NKL“ Vilniaus „Perlas-MRU“ komandoje, kaip žaidžiantis treneris (2010/2011 m. sezonas).

Žaisdamas už Kėdainių „Nevėžį“ 2008 m. spalio 22-osios mače su Kauno „Triobet“ veržėtės po krepšiu ir nusileidote ant parketo blogai pasukęs koją. Kaip tada viskas atrodė? 

– Kai nesėkmingai nusileidau, pamačiau, kad mano pėda nusisukusi į kitą pusę. Diagnozė buvo – plyšę dešinės čiurnos raiščiai, sutrupėjęs šeivikaulis. Buvo labai blogai. Patyriau didelį šoką, prieš akis prabėgo visa karjera. Greičiausiai tai buvo skausmingiausias mano karjeros etapas. Trauma, kurią gavau, buvo labai stipri. Aišku, sugebėjau atsistatyti, tačiau nuo tada mano karjera pasisuko kita linkme. Žinoma, išsigydęs ir praėjęs visą reabilitaciją dar galėjau žaisti, tačiau, visų pasaulio pinigų uždirbti negali, o sveikata yra brangiausia, todėl keliai pasisuko į treniravimą.

Ar po to nebuvo sunku atsigauti psichologiškai?

– Visą situaciją supratau tik vėliau. Reikėjo nemažai laiko atsistatyti. Kilo klausimai „ar galėsiu toliau žaisti?“, „ar pavyks atsigauti?“, nes tuo metu nieko kito neveikei – tik sportavai. Prieš operaciją gydytojo klausiau „ar dar galėsiu žaisti?“, bet jis mane nuramino, kad viskas bus gerai. Visgi operacijai ir reabilitacijai prireikė šešių mėnesių. Po to sekė du-trys mėnesiai „įsivažiavimo“ atgal į sportą. Du mėnesius buvau „ant“ vaistų, nes grįždavau po treniruotės ir skaudėdavo koją, o žaisti taip norėjosi, tačiau senąją formą atgauti dar reikėjo laiko. Buvo labai sunku grįžti.

Kaip manote, kokį vaidmenį sporte atlieka psichologija?

– Labai labai didelį. Pavyzdžiui, krepšininkas prameta vieną, antrą, trečią metimą, tai sunku tikėti, kad jis apskritai dar pataikys. O jeigu žmogus susitvarko su psichologija, tai tiek puolime, tiek gynyboje yra žymiai lengviau.

Kokia Jūsų įsimintiniausia krepšininko karjeros akimirka?

– Kai 2014 m. Roterdame (Olandija) su Mykolo Romerio universiteto studentais laimėjome universiadą (pasaulinės akademinio jaunimo sporto žaidynės). Po atkaklios ir permainingos kovos palaužėme Fatiho universiteto (Turkija) ekipą ir lipome ant Europos universitetų sporto žaidynių čempionų pakylos. Ten buvo tikrai įsimintinas įvykis, buvo daug emocijų, nuostabus palaikymas, buvo daug palaikančių lietuvių. Yra net emocingas „YouTube“ filmukas, kaip mes pasiekiame pergalę. Tačiau, žinoma, visos pergalės yra saldžios, kuriose iškovoji pirmas vietas, tačiau šita, manau, buvo pati saldžiausia.

Jeigu dabar krepšinis neegzistuotų, kur šiuo metu būtumėte?

– Turbūt, policininku. Prieš galvojant kur stosiu mokytis, galvojau stoti į policijos akademiją. Bet vėliau pakvietė sportuoti į Vilniaus „Statybą“, tai visi planai pasikeitė.

Ar tikite tuo, kad už įdėtą darbą ir pastangas sėkmė ankščiau ar vėliau vis tiek ateina?

– Manau, kad taip. Jeigu tu stengiesi ir sieki tikslo, ankščiau ar vėliau sėkmė turi ateiti.

Kas Jus atvedė būtent į Vilniaus miesto krepšinio mokyklą?

– Atvedė Vilniaus „Perlas“ su Vyteniu Tupčiausku. 7Bet-NKL rungtyniaujančioje komandoje, pirmiausia, buvau žaidžiančiuoju treneriu, o kitą sezoną pareigas pradėjau kaip vyriausiasis komandos treneris. Šiame klube dirbau aibę metų, šalia dirbau su studentais, turėjau VKM‘o krepšininkų grupelę. Laikui bėgant išsiskyrė keliai su „Perlu“, todėl dirbu tik su vaikais, Vilniaus miesto krepšinio mokykloje.

Šiuo metu Jus galime matyti trenerio rolėje. Kokias tris savo, kaip trenerio, savybes išskirtumėte, kurias naudojate treniravimo metu?

– Visų pirma griežtumas. Tada reiklumas, nes visada stengiuosi išsireikalauti, ir disciplina.

Buvote išrinktas Vilniaus miesto krepšinio mokyklos vasario mėnesio treneriu. Kokį vaidmenį Jums, kaip treneriui, atlieka auklėtiniai?

– Gerą vaidmenį. Jeigu išrinko mėnesiu treneriu, vadinasi viskas yra gerai. Stengsimės, kad taip būtų ir toliau. Esu laimingas, kad visi stengiasi mokytis iš klaidų ir tobulėti. Džiaugiuosi, kad vaikai dirba vieningai, kaip viena komanda, nes kiekvienos rungtynės turi būti iki paskutinio kraujo lašo.

Esate labiau griežtas ar atlaidus treneris savo auklėtiniams?

– Griežtas. Nemėgstu būti pernelyg atlaidus. Manau, kad reikia išsireikalauti iš žaidėjų tai, ką esame susitarę. Treniruotėse, rungtynėse griežtumas visada yra gerai, gyvenime – kitaip.

Kaip atrodo Jūsų laisvalaikis, kai užsiveria treniruočių ir rungtynių durys?

– Būnu su šeima, kažkur išvažiuojame, žiūrime filmus. Kadangi būna labai daug rungtynių, kelionių, tai lieka labai mažai laiko šeimai. Praktiškai nuo ryto iki vakaro nuolatos sukuosi rate kaip voverė, todėl nelabai norisi kažką daugiau daryti, apart būti su šeima.

Jūsų dukra, kuriai šiuo metu 14 metų, mūsų mokykloje taip pat žaidžia krepšinį. Palinkėtumėte jai sekti Jūsų pėdomis?

– Ji savo gyvenimo kelią pasirinks pati. Aš jai padėsiu ir patarsiu tik tada, kai ji manęs to prašys.

Ar duodate jai kažkokių patarimų?

– Kažkiek taip, duodame, bet ji pati yra savo gyvenimo kalvė. Iš tikrųjų patarimų ji nelabai prašo. Kai iš šono stebiu jos rungtynes, kartais norisi jai duoti patarimų, bet ji nelabai nori girdėti kritiką. Iš kitos pusės, kas tą kritiką nori girdėti, tai mano dukra ne išimtis (juokiasi).

Koks šiuo metu yra Jūsų, kaip trenerio, pagrindinis tikslas / svajonė?

– Siekti kuo daugiau pergalių. Kad vaikai tobulėtų, eitų į priekį, kad visi tėvai būtų laimingi, kad visiems viskas būtų gerai. Jeigu visi bus laimingi, tai bus gerai. Aišku, siekti kuo aukščiausių tikslų, nes visada žaidi tam – kad laimėtum.