Kaip ir žadėjome – nuo šiol kiekvieną mėnesį atiduosime duoklę ir treneriams – rinksime mėnesio geriausiąjį.

Vilniaus miesto krepšinio mokyklos Facebook paskyroje paskelbus viešą balsavimą, bendruomenės balsų dauguma, sausio mėnesį laurus susižėrė jaunasis treneris Lukas Danilevičius, kuris sausį su 2012 m. gimimo mergaitėmis Lietuvos moksleivių lygos mergaičių čempionate „Pirmasis iššūkis“ iškovojo dvi labai svarbias pergales iš trijų galimų: prieš Sostinės KM I (38:32) ir Panevėžio SC (52:43). Lukui Danilevičiui iškovojus Vilniaus miesto krepšinio mokyklos sausio mėnesio geriausio trenerio vardą pristatome interviu, kuriame arčiau pažinsime trenerį iš Alytaus.

Norime priminti, jog geriausią mėnesio trenerį apdovanoja mūsų draugai FORUM sporto klubas! 

– Lukai, kaip prasidėjo tavo kelias krepšinyje?

– Pradėjau kaip ir visi – nuo mažens. Nuėjau į treniruotę pas savo pirmąjį trenerį Gintarą Dumbliauską, sportavome Alytuje, 12-ojoje vidurinėje mokykloje. Sąlygos nebuvo pačios geriausios, bet buvo motyvacija, buvo draugai, naujos pažintys, iš jų pasisemi idėjų, judesių. Po to jau sekė Lietuvos moksleivių krepšinio lyga, siekis kilti į aukštesnį divizioną, padėti komandai. Galiausiai, atsitiko nelaimė – autoavarija mano gyvenime, po kurio daktarai sakė man nebežaisti, nebesportuoti, nes tai galėjo pakenkti mano sveikatai. Po kurio laiko visgi grįžau į treniruotes, bet jau nebuvau toks, koks anksčiau. Tai tiesiog dariau savo malonumui, sėmiausi patirties. Kai supratau, jog nelaimė pakeitė mano gyvenimą ir nebebūsiu tas geriausias krepšininkas, apie kurį svajoja kiekvienas vaikas, suvokiau, gal aštuntoje klasėje, jog būsiu treneris. Dauguma treneriu pasirenka tapti vėliau, po profesionalo karjeros, atėjus brandai, o aš jau aštuntokas žinojau, kuo noriu būti. Nuo to laiko ir seku trenerius, žaviuosi jų darbu, stebiu kaip jie reaguoja į situacijas.

– Kokią įtaką tavo augimui darė pirmasis tavo treneris Gintaras Dumbliauskas?

– Labai daug davė. Buvo smagus šiaip, geras žmogus, asmenybė. Su juo mėgaudavausi būdamas komandoje.

– Kokius krepšinio kultūros skirtumus pastebi tarp Alytaus ir Vilniaus?

– Ir tada Alytus nerinko labai didelio kiekio žmonių, ir dabar. Net nežinau kodėl. Aišku, skirtingas žmonių skaičius, jeigu kalbame apie Vilnių ir Alytų, skiriasi atranka. Dabar Alytuje atsiranda naujų trenerių, įsikūrė nauja krepšinio akademija, o dėl to labai džiaugiuosi, džiaugiuosi dėl gimtojo miesto. Smagu, kad ateina jauni, iniciatyvūs žmonės, kurie įkuria akademijas, daro įvairiausius užsiėmimus, šventes, įtraukia vaikus nuo pat mažų dienų. Tai yra milžiniškas darbas.

– Kiek svarbu sporte būti gera asmenybe, pavyzdžiu kitiems?

– Pagrindinis akcentas krepšinyje yra asmenybės. Sportininkas turi būti visokeriopas: turi sportuoti, rodyti pavyzdį kitiems, būti motyvuotas, mokėti kitus motyvuoti, palaikyti. Yra beprotiškai daug savybių, kurias turi turėti sportininkas, krepšininkas. Mano tikslas, kaip trenerio – užauginti gerą asmenybę, o sportininko – pasiimti iš manęs kiek įmanoma daugiau, su manimi viskuo dalintis. Manau taip užauginamos ne tik asmenybės, bet ir didelės žvaigždės. Tai motyvuoja pačius žaidėjus tapti geresniais.

– Ar susiduri su sunkumais bandydamas įdiegti tokią sistemą? Ar tavęs klauso auklėtiniai?

– Vaikams labai svarbu turėti autoritetą. Manau, kad man pavyksta. Jie klauso, klausia, įsigilina, kartais manęs klauso labiau nei tėvų. Ateina tėvai ir prašo manęs padėti, nes jeigu tėvų neklauso, tai paklausys manęs. Tai reiškia, kad kažkokį autoritetą turiu vaikus kreipti teisinga linkme. Kaip ir minėjau, to ir siekiu.

– Vilniaus miesto krepšinio mokyklos sausio mėnesio treneriu tapai dėl savo darbo krepšinio aikštelėje su mergaitėmis. Kaip tau sekasi su jomis komunikuoti?

– Su mergaitėm, šiek tiek kitokia specifika dirbti. Iš autoriteto pusės, stengiuosi diegti tą patį ką ir su berniukais. Tėvai taip pat liepia kažką joms pasakyti, nes manęs klauso, o jų ne (juokiasi). Bet negali būti maksimaliai griežtas, su berniukais, atrodo, tai juos motyvuoja, tas griežtesnis žodis, jiems kitaip suveikia. Mergaitėm pasakius griežtesnį žodį iškart turi pagirti, motyvuoti, padarei galbūt tą dalyką negerai, bet kitą – gerai. Kaip treneris, visada esi tas, kuris pasakai blogus dalykus, bet visada turi įžvelgti bet kokiu atveju ir kažką gero.

– Su krepšiniu dirbai ir Alytuje, ir Kaune, ir dabar dirbi Vilniuje. Kuo tave žavi Lietuvos sostinė, Vilniaus miesto krepšinio mokyklos bendruomenė?

– Į Vilnių atvažiavau iš Kauno, susipažinau su Ryčiu Anskaičiu, kuris man kaip ir parekomendavo prisijungti prie Vilniaus miesto krepšinio mokyklos bendruomenės. Nedvejojęs priėmiau pasiūlymą, su Vyteniu Tupčiausku aptarėm niuansus ir taip paprastai atsidūriau Vilniuje. Čia atėjęs supratau, jog pakliuvau į labai bendruomenišką terpę, ypač visą biurą ir trenerius norėtųsi pagirti. Niekur kur iki šiol dirbau, nebuvau taip šiltai priimtas, kaip čia. Atėjau būdamas, sakykime, jaunas treneris, bet jaučiau stiprų palaikymą, atrodo, iš visų trenerių. Kur eisi – gausi patarimą, kur besikreipsi – gausi gerą žodį, pagalbą, ką daryti ir panašiai. Noriu pagirti ir Eveliną Budėnaitę už visą komunikacijos plėtojimą, kai aš atėjau dar dirbo Dovydas – jie atliko fantastišką darbą. Socialiniai tinklai lūžo nuo jų idėjų. Sandra Mockutė su Egle Jucevičiūte atlieka beprotišką renginių darbą. Noriu pasinaudoti proga ir padėkoti treneriui Ryčiui Anskaičiui už visą mentorystę, jis „ėjo mentoriaus pareigas“, kai buvau dar naujas Vilniuje. Jeigu „Titanikas“ būtų skendęs, o ten būtų Rytis, jis tikrai būtų suorganizavęs visų žmonių išgelbėjimą. Labiau organizuoto žmogaus nesu matęs (juokiasi). Didžiausia pagarba treneriams, kurie dirba Vilniaus krepšinio mokykloje. Tikiuosi, kad tokį ryšį tarp trenerių palaikysime ir toliau.

– Kokia yra tavo, kaip krepšinio trenerio, svajonė?

– Norėčiau būdamas treneriu ne kažką laimėti, kažkur papulti, kažką nugalėti, o pasikartosiu, mūsų kaip trenerių darbas yra auginti stiprias asmenybes. Jeigu tu užauginsi tvirtą asmenybę, manau tai bus laimėjimas. Jeigu auklėtinis tau paskambins po dešimt metų ir sakys, „treneri, einam atsigert kavos, prisimint dalykus, palaikyt ryšį“, tai yra laimėjimas. To ir siekiu. Laimėjimai, pralaimėjimai – jie ateis anksčiau ar vėliau, bet šie dalykai yra didesni už pergales.

Interviu parengė Benas Klimaitis