Praėjus dar vienam mėnesiui Vilniaus miesto krepšinio mokyklos bendruomenėje rinkome geriausią kovo mėnesio trenerį! Balandžio 5 d. savo „Facebook“ socialiniame tinkle paskelbėme viešą balsavimą, kuris truko ne pilnas keturias dienas. Per šį laikotarpį daugiausiai balsų surinko treneris Edvinas Justa, kuris jau ne vieną dešimtmetį „sukasi“ krepšinyje ir turi ilgametę patirtį!

E. Justa ir jo A bei B divizionuose treniruojamos komandos kovo mėn. krepšinio aikštelėje išsiskyrė įspūdingais pasirodymais: U17 vaikinų ekipa reguliariajame sezone užtikrintai finišavo 1-oje turnyrinės lentelės vietoje bei pasiekė tris pergales iš keturių galimų; U18 krepšininkai laimėjo trejas rungtynes iš ketverių ir net trejose iš jų pelnė po daugiau nei šimtą taškų; U18 vaikinų B diviziono komanda, šiame sezone dar neturėjusi nei vieno suklupimo, ketvirtfinalio serijoje užtikrintai įveikusi Plungės SRC krepšininkus nusitiesė kelią į finalinį ketvertą; Regionų krepšinio lygos (RKL) B diviziono čempionate „VKM-NAPC“ komandoje žaidžiantys 2006 m. gim. ir 2007 m. gim. krepšininkai reguliarųjį sezoną baigė 7-oje vietoje ir pateko ir atkrintamąsias.

Geriausiu mėnesio treneriu išrinktas Edvinas sutiko duoti mums interviu, kuriame jis plačiau papasakojo kada prasidėjo jo aistra krepšiniui, kokios iki šiol iškovotos pergalės jam yra svarbiausios, su kokiais iššūkiais susiduria būdamas treneriu bei atskleidžia pagrindinius ateities norus.

Primename, kad geriausią mėnesio trenerį apdovanoja mūsų nuostabūs draugai – FORUM sporto klubas!

– Trumpai papasakok apie savo vaikystę. Kada ir kaip įvyko pirmoji „akistata“ su krepšiniu?

– Pirmieji kartai buvo su vyresniais draugais kieme. Nuolatos matydavau, kaip vyresni žaidžia krepšinį, norėdavau ir pats visada pabandyti, tai taip ir susidomėjau. Pradžioje trukdžiau vyresniems, nes sunkiai įmesdavau kamuolį į krepšį, tačiau nenuleidau rankų ir mokiausi toliau.

– Ar tavo šeimoje buvo kas nors, kas turėjo įtakos tavo meilei krepšiniui? Galbūt kas nors iš artimųjų jį žaidė?

– Mano šeimoje visi šiek tiek susiję su sportu: mama su slidėmis, tėtis su svarsčių kilnojimu. Tik vienas dėdė žaidė krepšinį ir atstovavo Lietuvos kurčiųjų rinktinę.

– Kada supratai, kad tavo ateitis skirta būtent šiai sporto šakai, o ne kitai?

– Mano tėvai labai anksti leido lankyti krepšinio treniruotes. Visada buvau mokomas, kad kažką pradėjus – reikia pabaigti. Krepšinį pradėjau lankyti Š. Marčiulionio krepšinio akademijoje, būdamas 7-erių, ir ten praleidau vienuolika metų. Krepšinio žaidimas man visada patiko, niekada nebuvo taip, kad būčiau norėjęs jį mesti ir eiti kitur. Lankydamas krepšinį domėjausi ir kitomis sporto šakomis, bet jos dažniausiai buvo skirtos tik tam, kad galėčiau būti stipresnis ar greitesnis krepšinio aikštelėje.

– Kaip manai, jeigu krepšinis visai neegzistuotų ar vis tiek suktumeisi sporto sferoje?

– Man tikrai patinka sportuoti, todėl, manau, kad jeigu ne krepšinis, tai vis tiek užsiimčiau kita sporto šaka. Manau, kad būčiau save išbandęs lengvojoje atletikoje arba koviniame sporte. 

– Kiek laiko jau esi krepšinyje?

– Su krepšiniu jau esu susijęs apie 28-eris metus. Krepšinio treneriu dirbu 17-tą sezoną. 

– Teko ir pačiam žaisti krepšinį. Kaip ir nuo ko prasidėjo visas kelias?

– Vienuolika metų lankiau Š. Marčiulionio KA, po sporto mokyklos baigimo žaidžiau mėgėjų lygose, už universitetą ir kartu su komanda dalyvaudavome visuose 3×3 turnyruose.

– Kas pasikeitė, kad karjera pasisuko į treniravimą?

– Daug laiko leisdavau krepšinio salėje, labai mėgdavau savaitgaliais ar vasaros atostogų metu sportuoti ir gerinti individualius krepšinio įgūdžius. Tai pamatę treneriai man pasiūlė šiltuoju sezonu padirbėti asistentu vasaros vaikų krepšinio stovykloje, kurioje padėjau treneriams bei laisvu laiku galėjau nemokamai sportuoti. Taip ir pradėjau treniruoti jaunimą.

– Apibūdink savo tipišką, kaip Vilniaus miesto krepšinio mokyklos trenerio, kasdienybę?

– Pirma dienos pusė skirta mano asmeniniam gyvenimui bei pasiruošimui treniruotėms, o po pietų  jau visas laikas skirtas jaunimo treniravimui. Treniruotes praktiškai kiekvieną dieną baigiame apie 21.00 val., tačiau jeigu žaidžiame rungtynes išvykoje, tai diena baigiasi ir apie 24.00 val.

– Kas tau labiausiai patinka treniruojant vaikus?

– Kad turiu galimybę jaunuoliams formuoti teisingus ar pagerinti jau turimus krepšinio įgūdžius, padėti pakeisti susiformavusius blogus įpročius. Kryptingas ir nuoseklus darbas duoda apčiuopiamus rezultatus krepšinio aikštelėje. 

– Kiek ir kokių treniruojamų amžiaus grupių šiuo metu turi? Papasakok kaip joms sekasi? Kokiais jų šio sezono pasiekimais labiausiai didžiuojiesi?

– Šiuo metu treniruoju keturias trijų amžiaus grupių komandas: 2006 m. gim., 2007 m. gim., 2013 m. gim. bei RKL B diviziono komandą.

Su 2006 m. gim. vaikinais A diviziono U18 čempionato reguliariajame sezone užėmėme 4-ą vietą ir dėl patekimo į finalinį ketvertą dar žaisime prieš Panevėžio SC/RSSG.

Su 2007 m. gim. komanda A diviziono U17 čempionato reguliariajame sezone užėmėme 1-ąją vietą ir ketvirtfinalyje iki dviejų pergalių rungtyniausime su Kauno KM „Žalgiris“ I. Taip pat, dalyvaudami tarp metais vyresnių vaikinų B div. su U18 patekome į finalo ketvertą, kuriame bandysime iškovoti medalius.

Su 2013 m. gim. berniukais, rungtyniaudami tarp metais vyresnių varžovų, U12 „Pirmojo iššūkio“ čempionate patekome į kitą etapą ir kovosime dėl galimybės kitais metais dalyvauti B diviziono U13 čempionate.

Su „VKM-NAPC“ komanda RKL čempionate, kurios pagrindą sudaro 2006 m. gim. ir 2007 m. gim. Vilniaus miesto krepšinio mokyklos auklėtiniai, reguliariajame sezone užėmėme 7 vietą ir patekome ir atkrintamąsias.

– Kokia tavo svarbiausia šio sezono pergalė ir kokia viso treniravimo apskritai?

– Visos pergalės šiais metais yra savaip svarbios. Visgi didžiausia šio sezono pergalė būtų, kad vaikinai atlaikytų visą krepšinio sezoną be rimtų traumų (minimalių traumų, kurios nutinka dažniausiai, išvengti neįmanoma). 

O viso treniravimo apskritai, tai yra kelios labiausiai įsimintinos akimirkos. Pirma tai, kad kartu su komandomis per vienerius metus pavyko du kartus laimėti po du MKL A diviziono apdovanojimus (1998 m. gim., 2001 m. gim., 2001 m. gim. ir 2003 m. gim.). Antra, kai vadovaujant U16 Lietuvos jaunučių rinktinei po dviejų pratęsimų pavyko iškovoti Jaunimo Olimpiados aukso medalius. O trečia, kai vadovaujant Vilniaus „Ryto“ jaunimo komandai laimėjome Jaunimo Eurolygos atranką Kaune. 

– Kaip manai, kokį vaidmenį krepšinyje atlieka psichologija?

– Psichologija turi labai daug įtakos jaunimui šiuo metu. Kuo krepšininkas tvirtesnis, kuo mažiau pergyvena ir sugeba atsiriboti nuo aplinkos – tuo geriau žaidžia. Atletui tvirtas charakteris yra labai reikalingas, nes sunkumų ir išbandymų tikrai netrūksta. Suprantu, kad kai kuriems gali būti labai sudėtinga nekreipti dėmesio į sakomą kritiką, bet reikia sugebėti iš kritikos pasiimti tik tuos dalykus, kurie gali duoti naudos tobulėjimui, o visa kita – reikia atmesti.

– Kokias strategijas naudoji, kad išlaikytum žaidėjų motyvaciją ir įsitraukimą viso sezono metu?

– Visada primenu, kad krepšinis yra žaidimas, todėl bandome visais būdais sudaryti sąlygas ir turėti galimybę jį žaisti visiems. Geriau daugiau laiko praleisime aikštelėje, bet visi turės galimybę dalyvauti rungtynėse. Turime bendras komandos išvykas, dažnai vakarieniaujame kartu, ypatingai, jeigu kažkas įmeta 100-ąjį tašką. Taip pat skatinu, kad laisvu laiku komandos nariai susitiktų kartu, lankytųsi Lietuvos krepšinio lygos (LKL) rungtynėse, eitų pažiūrėti filmus į kino teatrą arba tiesiog praleistų laiką kartu. 

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduri būdamas treneriu? Kaip juos įveiki?

– Būnant treneriu visada trūksta laiko, tad didžiausias iššūkis yra viską susiplanuoti. Lengviausias ir geriausias būdas įveikti iššūkius – iš anksto viską kruopščiai susiplanuoti, kad jeigu prireiktų,  reikėtų atlikti tik minimalias korekcijas. Atsižvelgiant į tai, kad rungtynių bei treniruočių kiekis yra didelis ir žaidėjai dalyvauja keliuose čempionatuose, reikia viską sudėlioti, apsiskaičiuoti krūvius. Svarbu, kad kaip įmanoma paprasčiau ir aiškiau per trumpesnį laiką perduotume informaciją žaidėjams. 

– Būna daug rungtynių, tenka dažnai išvažiuoti ir nebūti namie. Kokį vaidmenį atlieka tavo šeima?

– Artimieji labai palaiko ir supranta, kiek daug man reiškia krepšinio trenerio darbas, todėl visais būdais padeda. Patyrus nesėkmes mano šeima pergyvena kartu, bando ieškoti kelio iš nesėkmių. Kartais net nespėju paskambinti po rungtynių, o jau artimiausi žino, kaip komandoms sekėsi. Tikrai visi yra įsitraukę į šį procesą.

– Kaip ugdai komandinio darbo ir draugiškumo jausmą tarp savo komandų žaidėjų?

– Su vaikinais daug kalbamės: kad vieni be kitų nieko nepasieksime, nebūsime geriausia komanda, geriausiais žaidėjais ar treneriais; kad visada turime stengtis vienas kitam padėti, bendrauti tarpusavyje, stengtis laiku perduoti ir pasiimti kamuolį, saugotis gynyboje, analizuoti klaidas ir vykdyti susitarimus. Viskas turi būti daroma kartu ir išvien. Privalome veikti kaip vientisas mechanizmas, nes tik tada bus pasiekiamas rezultatas ir už aikštės ribų, ir rungtyniaujant kartu.

– Kaip treniravimas paveikė tavo asmeninį augimą ir tobulėjimą?

– Treniravimas įpareigojo visada kaupti žinias. Taip yra todėl, kad visą informaciją turiu pateikti sportininkams, kuriuos treniruoju. Jeigu nori laimėti ne pavienius susitikimus, o čempionatus bei kilti į aukštesnį lygį – turi daug laiko leisti kaupiant ir analizuojant informaciją, stebint kitų trenerių darbą, žiūrėti įvairaus lygio krepšinio rungtynes.

– Kokias savybes laikai svarbiausiomis sėkmingo krepšinio trenerio savybėmis?

– Sėkmingiausi treneriai, manyčiau, kad yra motyvatoriai ir emocionalūs, „gyvi“ krepšinio specialistai, kurie kartais gali ir neturėti tiek žinių ir patirties, kiek varžovų strategas, tačiau vien teigiama emocija ir psichologijos išmanymas gali nulemti ne vienų rungtynių pabaigą.

– Buvai išrinktas geriausiu kovo mėnesio treneriu. Ką tau reiškia šis įvertinimas?

– Smagu, kad bendruomenė pastebėjo ir įvertino komandų rezultatus. Esu labai dėkingas komandoms, dėl kurių buvau nominuotas ir su kuriomis pasiekėme tokius rezultatus. Tai tik įpareigoja nesustoti, toliau kiekvieną dieną tikslingai dirbti ir siekti savo užsibrėžtų tikslų.

– Žvelgiant į ateitį, kokie tavo, kaip trenerio, tikslai ir siekiai tiek sau, tiek Vilniaus miesto krepšinio mokyklai?

– Pagrindinis tikslas augti pačiam kaip treneriui ir tuo pačiu užauginti kuo daugiau gerų žmonių ir gerų krepšininkų, kurie galėtų Vilniaus miesto krepšinio mokyklai pasiekti aukščiausių apdovanojimų.

– Ką tau reiškia tavo treniruojami vaikai?

–  Mano treniruojamas jaunimas – kaip mano šeima. Branginu kiekvieną komandos narį, nes suprantu, kad visi aukojamės ir dirbame dėl vieno tikslo.