Daugiau nei keturis dešimtmečius Lietuvos krepšiniui atidavęs treneris Algirdas Budėnas baigia trenerio karjerą. Per ją buvo visko – darbas su Lietuvos jaunimo rinktinėmis, stipriausiomis šalies moterų komandomis, Europos turnyrai ir skambios pergalės. Tačiau simboliška, kad paskutinis ilgos trenerio kelionės sustojimas yra ten pat, kur 1983 metais viskas ir prasidėjo – Vilniaus krepšinio mokykloje (Vilniaus KM).
„Ten, kur pradėjai dirbti, turbūt ir traukia sugrįžti – kur pradedi, ten ir norisi pabaigti“, – sako A. Budėnas.
Nuo praktikos VKM iki pirmosios savo komandos
Į Vilniaus KM ką tik Lietuvos kūno kultūros institutą baigęs A. Budėnas pirmą kartą atėjo atlikti praktikos. Trims mėnesiams paskirtas dirbti pas trenerę Viktoriją-Aušrą Budrienę, galiausiai mokykloje pasiliko.
„Taip ir užsikabinau, nes po diplomų įteikimo mane pasiliko. Čia turėjau labai gerus mokytojus – tą pačią Budrienę, Šarūną Gedminą, pavaduotoją ugdymui Leonardą Makauską. Praėjau puikią mokyklą, kurioje buvo labai geri žmonės, geri mokytojai ir vadovai“, – prisimena treneris.
Pirmuosius žingsnius trenerio darbe jis žengė su mergaitėmis. Iš pradžių gavo vyresnių žaidėjų grupę, o netrukus pradėjo rinkti ir savo pirmąją komandą – 1975 metais gimusias mergaites.
Vilniaus KM A. Budėnas dirbo iki 1995 metų, o vėliau jo karjera pasuko į aukšto meistriškumo krepšinį.
Nuo Lietuvos čempionių iki nacionalinių rinktinių
1996 metais A. Budėnas prisijungė prie Vilniaus „Lietuvos telekomo“, iš pradžių dirbo vyriausiojo trenerio asistentu, o 1998-aisiais perėmė vyriausiojo trenerio pareigas.
Vėliau jo karjeroje sekė Marijampolės „Arvi“, darbas su įvairaus amžiaus Lietuvos merginų rinktinėmis bei antrąja šalies moterų rinktine.
Tarp ryškiausių trenerio karjeros momentų – 1998 metais Maskvoje su Lietuvos jaunimo rinktine iškovotas pirmųjų pasaulio jaunimo olimpinių žaidynių sidabras.
„Tai buvo labai aukšto lygio turnyras su stipriomis komandomis“, – vieną svarbiausių savo karjeros pasiekimų išskiria A. Budėnas.
Su „Lietuvos telekomu“ treneris pateko tarp aštuonių stipriausių Europos taurės komandų, o toks rezultatas atvėrė duris į aukščiausią žemyno turnyrą.
„Po to iš karto gavome pasiūlymą žaisti moterų Eurolygoje. Tik tada niekas nesuprato, kad tam reikia užsieniečių žaidėjų, be jų kažką nuveikti yra sunku“, – prisimena jis.
Dar vienas įsimintinas rezultatas pasiektas 2006 metais, kai A. Budėno vadovaujama Lietuvos merginų jaunimo rinktinė Europos čempionate Tenerifėje užėmė penktąją vietą ir iškovojo kelialapį į pasaulio čempionatą.
Tačiau paklaustas apie darbą profesionaliame ir jaunimo krepšinyje treneris tarp jų brėžia aiškią ribą.
„Darbo specifika labai skiriasi. Su vaikais pirmiausia reikia dirbti iš širdies. Jeigu atiduodi visą save, tada ir su jais problemų mažiau, ir norinčiųjų lankyti treniruotes užtenka. Rinktinėse atrenkami geriausi žaidėjai, todėl ten kiti, aukštesni reikalavimai. Tas pats ir moterų komandose. Visur reikia prisitaikyti – ir prie vaikų, ir prie jaunimo, ir prie moterų.“
Trenerio darbo rezultatas – ne vien medaliai
Per daugiau nei keturis dešimtmečius A. Budėnui teko dirbti su daugybe vėliau aukščiausią lygį pasiekusių krepšininkių. Tarp jų – olimpinė čempionė Ramunė Venskūnienė, Loreta Galdikienė, Irena Jurkuvienė, Jurgita Štreimikytė-Virbickienė, seserys Aneta ir Jurgita Kaušaitės.
Tačiau kalbėdamas apie trenerio darbo vertę A. Budėnas pirmiausia prisimena ne čempionatus ar medalius, o vieną savo dėstytojo Stepo Butauto pamoką.
Dar studijuojant Kūno kultūros institute studentai buvo siunčiami stebėti patyrusių trenerių darbo, analizuoti treniruotes ir vėliau pristatyti savo pastebėjimus. Po vienos Kauno krepšinio mokyklos mergaičių treniruotės S. Butautas studentams pasakė mintį, kuri A. Budėną lydėjo visą karjerą.
„Jis pasakė: jeigu nors viena iš tų mergaičių žais krepšinį aukštu lygiu, treneris savo rezultatą pasiekė. Čia yra su jaunimu dirbančio trenerio esmė“, – prisimena A. Budėnas.
„Negalima tikėtis, kad visi surinkti vaikai taps aukšto lygio žaidėjais. Kartais gali pasisekti, kad vienoje komandoje atsiras keli labai talentingi vaikai ir tu laimėsi čempionatą. Bet jeigu sugebėjai bent vieną žmogų paruošti aukštesniam lygiui, tai jau yra trenerio darbo rezultatas.“
Vienu iš tokių pavyzdžių treneris laiko ir Sostinės KM treniruotėse jo sutiktą Titą Klevinską. Dar vaiką iš Nemenčinės į treniruotes vežiojo tėvai, vėliau jis išvyko žaisti ir mokytis į Vokietiją, o šiandien pats dirba treneriu.
„Labai malonu, kad ir aš prisidėjau prie jo krepšinio kelionės“, – sako A. Budėnas.
Per keturis dešimtmečius pasikeitė ir vaikai, ir krepšinis
1983 metais A. Budėnui pradėjus trenerio darbą, vaikai į krepšinio mokyklą ateidavo gerokai vėliau nei šiandien.
„Tada vaikus rinkdavome maždaug nuo ketvirtos klasės. Dabar, manau, viskas pradedama per anksti – jau nuo darželio. Jeigu vaikas pradeda sportuoti dar darželyje ar pirmoje klasėje, baigdamas mokyklą jis jau turi sukaupęs dešimties ir net daugiau metų treniruočių stažą. Kartais man atrodo, kad jiems tada krepšinis jau būna atsibodęs“, – svarsto treneris.
Pasikeitė ne tik treniruotes lankančių vaikų amžius. Anksčiau, pasak A. Budėno, vaikų, ypač mergaičių, į treniruotes ateidavo gerokai daugiau, todėl treneriai galėjo vykdyti didesnę atranką. Šiandien dėl vaikų dėmesio sportui tenka konkuruoti su daugybe kitų veiklų ir pramogų.
„Dabar džiaugiamės kiekvienu vaiku, kuris nori save išmėginti krepšinyje“, – sako jis.
Kartu pasikeitė ir pats žaidimas. Jis tapo greitesnis, fiziškesnis, o individualus krepšininko pasirengimas – vis svarbesnis.
„Dabar krepšinyje labai svarbus individualus žaidėjo pasirengimas. Sportininkas visų pirma turi būti stiprus individualiai ir fiziškai, o tada jau galima pridėti taktiką.“
„Dirbant su mažais vaikais reikia suprasti jų pasaulį“
Pasikeitus vaikams, keistis teko ir treneriams. A. Budėno teigimu, šiandien nebeužtenka vien išmanyti krepšinį – treneriui būtina rasti kelią iki kiekvieno vaiko.
„Šiandien treneris turi visai kitaip kalbėti su vaiku, prie kiekvieno surasti priėjimą, stengtis jį sudominti“, – sako treneris.
Pastaraisiais metais Vilniaus KM jis daugiausia dirbo su pačiais mažiausiais krepšininkais – antrokais ir ketvirtokais.
„Su jais reikia mokėti bendrauti, reikia nusileisti iki jų lygio, suprasti jų pasaulį. Tada jie žaidžia, noriai ateina. Neturėjau problemų, rasdavome bendrą kalbą, todėl mano grupės visada būdavo pilnos.“
Ne mažiau svarbus, anot jo, ir trenerio ryšys su tėvais – su jais reikia bendrauti, tačiau kartu mokėti išlaikyti reikiamą atstumą ir nesukurti nepagrįstų lūkesčių.
„Tokio amžiaus vaikai visų pirma turi mėgautis treniruotėmis. Jiems viskas dar yra tik žaidimas, todėl reikia palaukti ir tada žiūrėti, kas iš jo išaugs.“
Karjeros pabaigoje – sugrįžimas į pradžią
Galutiniam karjeros etapui A. Budėnas 2019 metais sugrįžo į Vilniaus KM. Čia praleido paskutinius septynerius trenerio karjeros metus.
Dabar, užvėrus daugiau nei keturis dešimtmečius trukusios karjeros duris, treneris sako kol kas didelės tuštumos nejaučiantis.
„Galvoju, kad bus sunkiau po kažkiek laiko. Dabar kažkaip ramiau. Vis tiek reikia ir sveikatą labiau prisižiūrėti. Kas žino – gal po mėnesio, po kito ar po pusės metų vėl norėsis grįžti. Turbūt labiausiai trūks treniruočių ritmo ir to nuolatinio užimtumo.“
O jaunesnei trenerių kartai A. Budėnas palieka patarimą, kuriame telpa ir daugiau nei keturiasdešimties metų jo paties patirtis.
„Pirmiausia patarčiau negalvoti, kad jau viską žinai ir viską moki. Reikia daug metų, kol išmoksti. Jauniems treneriams labai svarbu klausti, domėtis, nebijoti ir nesigėdinti prašyti pagalbos, patarimų.“
Ir svarbiausia – neskubėti.
„Dabar visi labai nori visko greitai. Bet greitai nebūna. Trenerio darbe svarbiausia yra kantrybė ir laikas. To visiems treneriams ir palinkėčiau.“