15 pergalių ir 3 pralaimėjimai – būtent tokį sezono santykį šiuo metu fiksuoja trenerio Vytauto Zapalskio aštuoniolikmečiai. B divizione besivaržanti antroji mokyklos komanda kelia sau aukščiausius tikslus ir tikisi paskutiniaisiais metais nustebinti ne vieną. Treneris pasidalino mintimis apie darbą vaikų krepšinyje.

Treneri, papasakokite, kokia buvo Jūsų pirmoji pažintis su krepšiniu?

– Pirmoji pažintis turbūt buvo dar tada, kai mama manęs laukėsi: ji buvo labai aktyvi, todėl nuolatos keliaudavo į sporto salę pamėtyti į krepšį. Nežinau, gal tai susiję.. (juokiasi) O tikroji pažintis su krepšiniu prasidėjo dar vaikystėje, kuomet tėtis eidavo žaisti su draugais ir kartu pasiimdavo mane. Iki penktos klasės krepšinio pradmenų mane mokino kūno kultūros mokytojas Virginijus Padgurskis, na, o vėliau pradėjau lankyti normalias krepšinio treniruotes: kadangi gyvenau mažame miestelyje Žeimelyje, artimiausios treniruotės vykdavo Pakruojo mieste, todėl po pamokų skubėdavau į autobusą, važiuodavau apie 40 kilometrų iki treniruotės. Pasportavus, valandą laiko reikėdavo laukti autobuso ir dar parvažiuoti tuos pačius 40 kilometrų. Pirmasis mano treneris buvo Svajūnas Ragaišis, esu jam dėkingas už viską. Labai dėkingas esu ir savo tėvams, kurie vyresnėse klasėse, tam kad mokslai nenukentėtų, nuolatos vežiodavo į treniruotes.

Kas lėmė, jog nusprendėte būti treneriu?

– Gyvenant mažame miestelyje labai daug pomėgių negali turėti, todėl taip jau gavosi, kad krepšiniu pradėjau gyventi 7 dienas per savaitę ir man tas be galo patiko. Baigus mokyklą, nusprendžiau stoti į tuometinį Vilniaus pedagoginį universitetą, ten baigiau kūno kultūros/krepšinio trenerio mokslus. Dar studijų laikais gavau pasiūlymą treniruoti vaikus, taip viskas ir prasidėjo.

Treniruojate antrąją aštuoniolikmečių komandą, kuri šiame sezone demonstruoja solidžius rezultatus: sėkmingas startas antrajame LIDL-Lietuvos moksleivių krepšinio lygos (LIDL-MKL) etape bei atkrintamųjų kovos mėgėjų lygoje. Kokie veiksniai lemia gerus komandos rezultatus?

– Sezono pradžia mums buvo ypač sudėtinga: dėl susiklosčiusių nepalankių aplinkybių nevykome į pasiruošimo stovyklą, o tai lėmė ir prastą sezono pradžią, kur gavome keletą nemalonių antausių. Kiekvienas pralaimėjimas yra pamoka, todėl turėjome ir pykčių, ir nusivylimų, bet kalbėdavomės ir mažais žingsneliais judėjome į priekį. Sakyčiau vaikinų užsispyrimas ir noras aukšta nata užbaigti Vilniaus miesto krepšinio mokyklą yra mūsų pagrindinė varomoji jėga. Komandos atmosfera puiki, sunkiai dirbam ir palaikom vienas kitą. Bandysime patriukšmauti ir nustebinti savo ištikimiausius fanus bei mokyklą.

Praėjusiame sezone sėkmingą Jūsų komandos sezono žygį sustabdė pralaimėta ketvirtfinalio serija Marijampolės ekipai. Kiek tai motyvuoja komandą pasirodyti geriau šiame sezone?

– Apskritai darbas su šita komanda buvo tarsi amerikietiški kalneliai. Sezoną prieš, pandeminiu laikotarpiu, kuomet perėmiau komandą, turėjome puikų sezono startą ir kabinomės į atkrintamąsias. Tuomet prasidėjo pandemija, po ilgo laikotarpio grįžome ant parketo ir vos po kelių treniruočių beveik visa komanda susirgo Covid-19. Pasveikę grįžome į suspaustą rungtynių tvarkaraštį, dėl ligos buvome mažiau konkurencingi, jautėme ligos pasekmes, o tuo varžovai puikiai pasinaudodavo ir mes kaip komanda pradėjome byrėti.

Kitą sezoną truputį atsinaujinome, sezonas ėjo labai gera linkme iki ketvirtfinalio su Marijampole: serijoje startavome gerai ir namuose iškovojome pergalę. Išvykoje šiek tiek pritrūko koncentracijos, o lemiamose rungtynėse, iš didelio noro, sakyčiau, sudegėme. Buvo gaila, pakankamai skaudus pralaimėjimas, bet ir vėl išskirčiau savo komandos žaidėjų charakterį, kurie šiais metais degančiomis akimis yra pasiruošę nustebinti. Visiems sakau, kad patirtis su šita komanda per tokį trumpą laiką, yra unikali, todėl bus gaila, kuomet reikės juos paleisti.

Be aštuoniolikmečių turite ir labai mažus jaunuosius krepšininkus, kurie dar tik pradeda savo krepšinio kelionę. Kokias vertybes krepšinio aikštelėje ir už jos ribų diegiate šiems krepšininkams?

– Su mažiausiais dirbti kartais būna sunkiausia: dėl jų dėmesio stokos tenka ilgai ir garsiai kalbėti, nuolatos priminti apie taisykles treniruočių metu. Tai pareikalauja ir energijos, ir kantrybės. Manau, jog dirbant su tokio amžiaus vaikais treneriui labai svarbu nuolatos sėkmingai balansuoti tarp žaismingumo, išlaikant ir discipliną.

Kaip skiriasi darbo metodika su vyriausiųjų ir jauniausiųjų grupėmis?

– Mažiesiems stengiuosi suteikti žaidimo pradmenis ir visa tai bandau padaryti įvairių žaidimų pagalba, kitaip tariant, daug dalykų darau žaidimo forma, kad jiems patiktų. Su vyresniaisiais viskas kitaip, daugiau taktinio pasiruošimo, didelis dėmesys individualiam pasiruošimui. Treneris privalo būti lankstus ir sugebėti persiorientuoti dirbant su įvairaus amžiaus vaikais.

Vasaros metu individualiai dirbate su profesionaliais krepšininkais. Kiek žaidėjui svarbu individualus techninis pasiruošimas šiuolaikiniame krepšinyje?

– Su profesionalais vasaromis, jeigu neklystu, dirbu jau 6 metus. Dirbti pradėjau visai netikėtai: geras bičiulis Laimonas Kisielius paprašė padėti vasarą pasiruošti sezonui. Laikui bėgant, prie jo prisijungė Margiris Normantas, Gytis Radzevičius, Eigirdas Žukauskas, Arnas Beručka, Osvaldas Olisevičius, Dovis Bičkauskis, Martynas Paliukėnas ir kiti. Individualus pasiruošimas visada svarbu, žaidėjas nuolatos turi tobulėti ir augti, o vasara tam puikus metas. Kaip vienas treneris yra pasakęs: „Kas dirba vasarą, tas žaidžia žiemą“. Aš manyčiau, jog tiek technikos tobulinimas, tiek fizinis pasiruošimas yra vienodai svarbus ir profesionalai tarpsezoniu šiuos krepšinio elementus derina kartu. Žinoma, labai svarbus komponentas yra ir poilsis.

Kokios, Jūsų manymu, yra svarbiausios trenerio savybės dirbant su vaikais?

– Sąžiningumas, gebėjimas bendrauti su įvairaus amžiaus vaikais, būti saikingai lanksčiam. Vietomis pagirti, vietomis sukritikuoti. Kitaip tariant, turi būti jų draugu, bet per daug neprisileisti. Vaikai turi pasitikėti treneriu, o treneris auklėtiniais – tik tada užsimegs abipusė pagarba ir ryšys, kuris leis kryptingai ir tikslingai siekti tikslų.

Trenerio darbas yra pakankamai įtemptas ir reikalaujantis skirti daug laiko. Kaip pavyksta pailsėti?

– Nepavyksta, sezono metu retai kada atsitraukiu nuo krepšinio. Prie negebėjimo pailsėti, turbūt, prisideda ir tas, jog nelabai moku džiaugtis pergalėmis, tačiau pralaimėjimus išgyvenu skaudžiai, dėl to kartais ir po labai ilgo laiko tarpo prisimenu pralaimėtas rungtynes, pradedu svarstyti, ką su komanda galėjome padaryti kitaip.

Kokios yra mėgstamiausios Jūsų veiklos/užsiėmimai laisvalaikiu?

– Kelionės, buvimas su šeima, draugais, pasivaikščiojimai gamtoje. Žinoma, kaipgi be krepšinio laisvalaikiu – stebiu Eurolygą, Čempionų lygą, Lietuvos krepšinio ir kitų lygų kovas.

Šį straipsnį skaitys ir jaunoji krepšinio karta, kuri dar tik pradeda savo krepšinio kelionę. Ko jiems galėtumėte palinkėti?

– Privalote turėti be galo daug kantrybės, ne visada viskas pavyks iš pirmo karto, bet jeigu norite kažko pasiekti, privalote bandyti tiek kartų, kol pavyks. Sunkus darbas visada laimės prieš tingų talentą. Sėkmės visiems ir kaip sakoma – be pralaimėjimų nebus laimėjimų!