Vilniaus krepšinio mokykla (VKM) turi ilgametę istoriją, o šiais metais mini 50-ąsias veiklos metines. Bėgant metams mokykloje veidai keitėsi, bet tikslas išliko toks pat – sudaryti geriausias sąlygas sportuoti, užimti vaikus ir jaunimą bei ruošti aukšto meistriškumo krepšininkus ir krepšininkes.

​Per šį laikotarpį išugdyta daug ryškių krepšinio asmenybių, dirbo daug gerų trenerių, kurie tolimesnėse karjerose pasiekė didžiulių aukštumų. VKM lankė tokie puikiai žinomi krepšininkai kaip Artūras Karnišovas, Rimantas Kaukėnas, Antanas Kavaliauskas, Jonas Valančiūnas, vienos geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkių Angelė Jankūnaitė -Rupšienė, Vida Šulskytė-Beselienė, šių laikų talentai Ąžuolas Tubelis, Marekas Blaževičius ir kiti.

Tikra VKM sistemos dalimi galime vadinti dabartinį direktorių Vytenį Tupčiauską, kuris praėjo visus etapus šioje mokykloje – čia lankė treniruotes, vėliau dirbo treneriu, o nuo 2015 m. užima vadovo pareigas.

50-mečio proga V.Tupčiauskas prisiminė istorinius Vilniaus krepšinio mokyklos laikus, darbą su jaunimu, užmezgamą ryšį, labiausiai įstrigusius momentus, pasidalino savo istorijomis ir nušvietė ateities perspektyvas:

– Kaip prasidėjo Vilniaus krepšinio mokyklos era? Ką atsimenate iš tų laikų?

– Ištakos seka nuo 1958 m., kai pradėjo veikti Kompleksinė vaikų ir jaunių sporto mokykla, kurios sudėtyje buvo daug sporto šakų, įskaitant ir krepšinio skyrių. Vėliau, 1970 m. sausio 1 d. buvo išleistas įsakymas ir sukurta specializuota Vilniaus krepšinio mokykla. Nuo tos dienos VKM tapo atskiru vienetu ir savo veiklą vykdo iki šiol.

Įgavus krepšinio mokyklos statusą, 8-ajame dešimtmetyje aktyviai buvo pradėtos rinkti grupės. Tame laikotarpyje aš ir pradėjau lankyti krepšinio treniruotes, kai formavo 1958 m. gimimo grupę. Jau tuo laiku buvo daug gerų trenerių:

Juozas Liutkevičius – mano pirmasis treneris, pas kurį pradėjau lankyti krepšinio treniruotes. Vėliau jis tapo mergaičių rinktinės treneriu. Taip pat Juozas Mateika, Mykolas Rotomskis, Leonas Makauskas, Šarūnas Gedminas, Adomas Klimavičius, Eduardas Kairys – kuris šiek tiek vėliau prisijungė prie VKM. Jie visi buvo tuometis mokyklos pagrindas ir galima drąsiai sakyti, kad tai legendiniai Vilniaus krepšinio mokyklos treneriai.

VKM treneriai: L.Makauskas, J.Koženiauskaitė, A.Klimavičius

Buvo rengiami čempionatai, tačiau šiek tiek kitokio formato nei dabartinis moksleivių krepšinio lygos (MKL) čempionatas – tuo metu darydavo Lietuvos pirmenybes turų principu. Suvažiuodavome kartą į mėnesį, per tris dienas sužaisdavome tarpusavyje, o vėliau vėl sekdavo treniruotės bei pasiruošimas kitam turui.

-Kada nusprendėte, jog norite žaisti krepšinį?

-Krepšinis mano gyvenime atsirado nuo mažų dienų. Abu mano tėvai buvo krepšininkai. Jau tada galima sakyti gyvendavau salėje – veždavosi į treniruotes, rungtynes, kurias atidžiai stebėdavau, pats kamuolio iš rankų nepaleidau, net miegodavau salėje. Vėliau pradėjau lankyti treniruotes Vilniaus krepšinio mokykloje, ją pabaigiau 1977 m., o vėliau įgijau trenerio kvalifikaciją. Krepšininku netapau, bet krepšinis tapo gyvenimu.

– Baigęs VKM nuo krepšinio nenutolote ir pradėjote siekti trenerio karjeros. Kaip tapote treneriu?

– Mokiausi tuometiniame Pedagoginiame institute, o po to metus laiko buvau paskirtas treniruoti Alantoje, miestelyje šalia Molėtų. Vėliau grįžau į Vilnių ir 1981 m. pradėjau dirbti moterų dublerių komandos „Kibirkštis“ treneriu kartu su Valentinu Knapkiu. Tuo laikotarpiu apskritai nebūdavo daug komandų – sovietmečiu važinėdavome į turus, tarp kurių buvo nemažos pertraukos. Sužaisdavome tarpusavyje vieni su kitais ir vėl sekdavo ilgas laiko tarpas be rungtynių.

Vilniaus „Kibirkštis“ (1986 m.)

Nutariau pradėti dirbti Vilniaus krepšinio mokykloje, į kurią atėjau 1985 metais. Pirmojoje mano grupėje buvo 1975 m. gimimo mergaitės. Važinėdamas po mokyklas pradėjau rinkti ir siūlyti prisijungti prie VKM. Norinčių buvo tikrai nemažai – apie 80 vien toje amžiaus grupėje. Žinoma, treniruojantis išryškėjo geriausios, tokios kaip Ilona Nikonovaitė, kuri vėliau buvo kviečiama ir į moterų rinktinę. Apskritai, toje grupėje buvo šaunios merginos, su kuriomis buvo labai smagu ir lengva dirbti. Įstrigę tai, kad jos pasižymėjo labai stipria fizine jėga – jei dabar kartais sunku įtikinti berniukus daryti atsispaudimus, tai jos be vargo net po dešimt prisitraukimų padarydavo. Iš ties buvo labai talentingos, bet ir labai darbščios bei sulaukdavo kvietimų į jaunimo rinktinę. Kaip sakoma pirmoji laida, kaip pirmoji meilė – visada išlieka atmintyje (juokiasi).

-Esate buvęs ir moterų komandos „Lietuvos telekomas“ treneriu, kuri tuo laikotarpiu buvo gana stipriai pastebima krepšinio pasaulyje. Kaip klostėsi Jūsų trenerio karjera?

-Dirbant Vilniaus krepšinio mokykloje sulaukiau kvietimo dirbti moterų komandoje „Lietuvos telekomas“. Tik prasidėjus nepriklausomybei, gavosi taip, kad komanda subyrėjo – lyderės išvažiavo ir liko tik jaunimas. Laikas parodė, kas tas jaunimas yra labai talentingas ir iš jų išaugo puikios krepšininkės – Jurgita Štreimikytė, Jurga ir Aneta Kaušaitės, Auksė Steponavičiūtė ir kitos. Pirmuosius žingsnius su šia komanda žengėme, kai pradėjome žaisti Baltijos taurėje. Tais laikais, po subyrėjusio Sovietų sąjungos čempionato reikėjo ieškoti naujų čempionatų, kur galėtume varžytis. Pradėjau bendradarbiauti su Algimantu Šatu ir suformavome komandą, kuri dalyvavo Europos taurėje.

-10-ajame dešimtmetyje Lietuvos klubinis krepšinis išgyveno pokyčių metą – vis labiau bandė įsitvirtinti Europos mastu organizuojamuose čempionatuose, o tai jums buvo nauja patirtis. Kas labiausiai įstrigo iš šio etapo?

-Taip, man tai buvo pirmasis susidūrimas su tarptautiniu krepšiniu. Išvykos, kelionės, rungtynės prieš kitokio krepšinio stiliaus varžovus – visa tai buvo nauja, bet tuo pačiu ir labai naudinga. Labai įstrigusios grupių etapo rungtynės su Prahos miesto komanda. Pirmą tarpusavio susitikimą buvome laimėję 5 taškais, o svečiuose šį skirtumą reikėjo išlaikyti. Visus kaustė didelis jaudulys ir po pirmos rungtynių dalies atsilikinėjome apie 20 taškų. Per pertrauką pasitarimo metu rūbinėje pasakėme sau, kad galime tikrai daugiau išspausti. Antrą rungtynių dalį žaidėm kaip ant sparnų ir sunaikinome didžiulį deficitą. Rungtynių nepavyko laimėti, bet nusileidome mažesne taškų persvara nei laimėjome namuose ir pakliuvome į kitą etapą.

Kalbant apie rungtyniavimą namuose, atsimenu, kad Vilniuje tais laikais buvo didelė problema su salėmis. Mūsų komanda Europos taurės rungtynes žaisdavo tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto didžiojoje salėje. Viename sezone, baigiantis grupių etapui, buvo lemiamos rungtynės su Italijos komanda, kuri savo sudėtyje turėjo dvi amerikietes, vėliau išvykusias rungtyniauti į WNBA. Tas mačas buvo transliuojamas, o komentavo legendinis krepšinio komentatorius Vladas Janiūnas. Sausakimšoje salėje buvo sustatytos kameros ir lempos, nes trūko apšvietimo. Italijos klubo krepšininkėms trukdė nuo lempų deganti šviesa, todėl buvo nuspręsta jas truputį pakelti. Rungtynės vyko žiemą, pastatas buvo įšalęs, o neseniai buvo daug prisnigę. Stogas pradėjo kaisti, o sniegas tirpti. Per lubų siūles pradėjo varvėti vanduo, ne lašėti, o tikrąja ta žodžio prasme tekėti. Buvo sustabdytos rungtynės, kuriose turėjome 25 taškų persvarą.

Visi manėme, kad gausime techninį pralaimėjimą, bet tuo metu buvo atvykęs tuometinis krepšinio komisaras Štrunkė – latvis, po karo išvažiavęs gyventi į Švediją. Sekančią dieną mes su juo vaikštinėjome po salę, jis paskambino FIBA ir rungtynes prilygino stichinei nelaimei. Leido susitikimą peržaisti, kuris įvyko „Ekinstos“ salėje. Rungtynės mums nesusiklostė ir teko pripažinti varžovių pranašumą. Manau, kad tai buvo to sezono lūžis, nes minėta Italijos komanda tais metais (1991 m.) tapo čempionėmis. Labai gaila dėl to, nes, mano nuomone, su ta „Lietuvos telekomo“ ekipa būtume žengę tikrai toli.

-Koks buvo Vilniaus krepšinio mokyklos lygis tuo laikotarpiu? Ar pavykdavo mesti rimtus iššūkius kitoms mokykloms?

-Darbą „Lietuvos telekome“ derinau su treniruotėmis Vilniaus krepšinio mokykloje, kur turėjau 1979 m. gimimo mergaičių grupę. Stiprių komandų jau tada netrūko: Vytauto Poteliūno 1975 m. gimimo ir Gintauto Reginos 1977 m. gimimo jaunių komandos buvo labai stiprios. Dar žvelgiant labiau į praeitį 1971 m. karta su Artūru Karnišovu, Martynu Purliu ir Gediminu Ūliu priešakyje buvo rimtas priešininkas kiekvienam varžovui, o Sovietų Sąjungos pirmenybėse būdavo vieni favoritų. Lietuvai atgavus nepriklausomybę trenerės Viktorijos-Aušrelės Budrienės auklėtinės (1976 m. gimimo) keletą metų iš eilės neturėjo lygių šalies pirmenybėse ir užtikrintai triumfuodavo.

Lietuvos Respublikos pirmenybių nugalėtojos (1976 m. gimimo). Trenerė A.Budrienė.
Lietuvos Respublikos pirmenybių nugalėtojos (1976 m. gimimo). Trenerė A.Budrienė.

Lietuvos Respublikos pirmenybių nugalėtojai (1977 m. gimimo). Treneris G.Regina
Lietuvos Respublikos pirmenybių nugalėtojai (1977 m. gimimo). Treneris G.Regina
1979 m. gimimo merginų grupė. Treneris V.Tupčiauskas
1979 m. gimimo merginų grupė. Treneris V.Tupčiauskas

Man asmeniškai didelis lūžis įvyko kai perėjau iš mergaičių krepšinio į berniukų. Subūrus 1985 m. gimusių berniukų komandą žinojau, kad bus labai sunku pasipriešinti tuometinei Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijos (KA) pirmajai komandai, bet tikėjau, kad savo pranašumą įrodysime prieš antrąją komandą. Realybė buvo kiek kitokia (juokiasi) – prieš pirmąją pralaimėjome 100 taškų, o prieš antrąją apie 80. Vaikų krepšinyje dideli skirtumai yra kasdienybė, todėl didelės tragedijos tame nemačiau ir pozityviai žiūrėjau į ateitį. Tiesa, iš pradžių savęs klausiau, ką ne taip darau, nes tas perėjimas iš mergaičių krepšinio į berniukų buvo išties didelis skirtumas. Nepaisant to, visada tikėjau, kad sunkus darbas anksčiau ar vėliau atneša rezultatus. Po rungtynių vaikai buvo labai liūdni, buvo ir ašarų. Pasakiau jiems, kad nėra ko nukabinti nosies – sunkiai dirbant mes galime juos įveikti, pamatysit, ateis laikas ir laimėsime.

Ir iš tikrųjų labai daug dirbome. Ta grupė buvo nuostabūs vaikai, motyvacijos jiems netrūko ir jaučiau, kad įvyko lūžis. Skirtumas vis mažėjo ir po pusantrų ar poros metų mes jau nugalėjome antrąją Š.Marčiulionio KA komandą. Skirtumas tarp pirmosios komandos taip pat buvo ženkliai mažesnis ir vienu metu mes jau išsilyginome – abi komandos dalindavosi pergales. Rimtą kovą davėme ir tuometinei „Merkurijaus“ mokyklos komandai, kuri tapo čempionais, o ekipos lyderiu buvo Linas Kleiza.

-Kokiais principais vadovavotės treniruodamas vaikus?

-Manau vienas svarbiausių dalykų yra nesuvaržyti jaunimo, leisti pajusti krepšinio skonį, neįstatyti į labai griežtus rėmus. Apskritai, iš visų grupių, kurias treniravau visose atsiskleisdavo talentai ir būdavo kas patekdavo į jaunimo rinktines – po vieną, po du vaikus, tiek iš mergaičių, tiek iš berniukų grupių. Sutikau daug gerų vaikų. Jie visi buvo labai savi, kovotojai, siekiantys aukščiausių tikslų. Vieną kartą pasisekdavo geriau, kitą kartą blogiau, bet svarbiausia nenustoti tobulėti. Visiems vaikams, nepaisant jų talento ar kitų savybių skirtumo, reikalavimai buvo vienodi – lygiuotis į geriausius ir išspausti iš savęs maksimumą. Turėjau tokį posakį: kiekvienas mes turime savo Olimpą: vienų yra Olimpiados auksas, kitų gal mokyklinių čempionatų pirmoji vieta. Svarbiausia turėti tikslą, o jei labai nori sunkus darbas ir įdėtos pastangos padės tau jį pasiekti.

Pati istorija rodo, kad Vilniaus krepšinio mokykloje anksčiau ar vėliau vis iškyla ryškūs talentai. Angelė Rupšienė, kuri yra tapusi pasaulio ir olimpine čempione, Artūras Karnišovas – geriausias 1996 m. Europos krepšininkas, jo tėtis Mykolas Karnišovas, žaidęs Vilniaus „Statyboje“, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės nariai Rimantas Kaukėnas, Jonas Valančiūnas, Antanas Kavaliauskas, kuris galbūt buvo kiek vėlyvesnio brendimo, tačiau tapo aukščiausio lygio krepšininku. Galima būtų vardinti ir vardinti, bet svarbiausia pasiekti savo Olimpą.

-Kaip ir minėjote, Vilniaus krepšinio mokykloje laikas nuo laiko iškyla pirmo ryškumo talentai. Dabartinis jaunimas – Marekas Blaževičius, Ąžuolas Tubelis laikomi vienais perspektyviausių žaidėjų Lietuvoje. Ką galite pasakyti apie juos?

-Galbūt ir sutapo, kad atėjo geri vaikai, tačiau mes tiesiog stengiamės sudaryti geriausias sąlygas jiems atsiskleisti. Marekas Blaževičius prie mūsų prisijungė būdamas 15 metų. Žaidėme reguliaraus sezono rungtynes prieš jo tuometinę komandą ir užtikrintai nugalėjome. Po tų rungtynių Mareko tėvai atėjo ir pasakė, kad nori prie mūsų prisijungti. Aš tikrai nesispyriojau ir su malonumu priėmiau (juokiasi). Žinojau, kokio tai lygio talentas su didžiuliu potencialu.

Kas liečia Mareko aplinką, tai jo tėvų požiūris buvo labai teisingas, jie visą laiką savo vaiką skatindavo, palaikydavo. Žinoma, jo pačio požiūris į darbo kultūrą yra labai geras, aiškiai turi užsibrėžęs tikslą, kurio tikslingai siekia dirbdamas labai daug. Tikras pavyzdys visiems ir net kluptelėjęs pripažins, kad suklydo, padarys išvadas ir daugiau to nekartos. Man labai patiko jo atsidavimas – kiekvienoje treniruotėje atiduodavo visas jėgas, labai stengdavosi bei puikiai informaciją priimdavo.

M.Blaževičius ir V.Tupčiauskas
M.Blaževičius ir V.Tupčiauskas

Mano nuomone, Vilniaus krepšinio mokykloje jis atsiskleidė. Prisipažinsiu jam leisdavome tikrai daug, netgi reikalavome, kad rungtynių metu nebijotų daryti savo pozicijai neįprastų dalykų. Siekėme, kad Marekas būtų universalus ir iš tiesų toks ir buvo – labai gerai verždavosi link krepšio, dažnai atakuodavo iš vidutinio nuotolio, mesdavo tritaškį, darė viską ir tapo jaunimo rinktinės lyderiu. Jo darbas yra ne tik užtvaras statyti ir leistis po krepšiu. Galbūt šiandien pasigendu tos laisvės, bet tikiu, kad vis labiau įsitvirtindamas vyrų krepšinyje Marekas atsiskleis ir bus vienas geriausių Lietuvos krepšininkų.

Dabartinėje 50-oje laidoje taip pat yra labai perspektyvaus jaunimo, kuris savo amžiuje dominuoja ir beldžiasi į vyrų krepšinį. Atsirado tokie talentingi krepšininkai kaip Ąžuolas Tubelis ir Augustas Marčiulionis.

Vilniaus krepšinio mokyklos U18 komanda. Treneris E.Justa. (11 nr. Ą.Tubelis, 21 nr. A.Marčiulionis)

Galbūt tokie talentai kaip Ąžuolas Tubelis pas bet kurį kitą būtų pradėję taip gerai žaisti, bet jis atsirado pas mus, o mes stengiamės jį ir kitus pakreipti tinkama linkme. Tokie vaikai iš savęs labai motyvuoti, o mes ieškome rakto, kaip prie jų prieiti ir užmegzti ryšį, leisti jiems atsiskleisti bei stengtis suteikti tvirtus pagrindus.

Labai džiaugiuosi aš už visus Vilniaus krepšinio mokyklos auklėtinius, jų pasiekimus. Neretai kai dirbi su tais vaikais jie tampa kaip tavo – atsiranda asmeniai ryšiai, prisirišimas, o gyvenimas laikui bėgant kažkur juos nubloškia siekti savo svajonių.

-Kaip Jūs ateityje įsivaizduojate Vilniaus krepšinio mokyklą?

-Viliuosi, kad būsime sėkmingai įsikūrę naujoje sporto bazėje bei ten treniruosimės ir rengsime varžybas. Kalbant apie dabartines aktualijas, šiais laikais privačios mokyklos linkusios smarkiai konkuruoti su valstybinėmis, tačiau aš turiu šiek tiek kitokią nuomonę – biudžetinės krepšinio mokyklos yra reikalingos, nes turime sudaryti sąlygas, kad kiek įmanoma daugiau vaikų turėtų galimybes lankyti krepšinio treniruotes. Negalime visko atiduoti į privatininkų rankas, nes tai iš vienos pusės yra rizikinga, ypač treniruočių kainų reguliavime. Turime pavyzdžių kaip praeityje legendinių Lietuvos krepšininkų mokyklos neišsilaikė ar nusprendė užsidaryti. Ką tokiu atveju daryti vaikams? Valstybė privalo garantuoti, kad vaikai visada turės galimybių, kur lankyti krepšinio treniruotes. Mano nuomone, valdžios nuostata turėtų būti – siekti didesnio vaikų užimtumo ir, kad sportas būtų prieinamas visiems. Privačioms mokykloms neužtenka ugdyti vaikų kaip valstybinėms, vis dėl to jos turi tikslą ir užsidirbti, kas yra normalu, tačiau turi būti balansas. Manau, kad geresnį prieinamumą turi valstybinės įstaigos, kurios orientuotos į vaikų užimtumą ir ugdymą. Žinoma, konkurencija yra geras dalykas, nes ji skatina tobulėti, tačiau ji turi būti sveika ir neperlipti normų.

Apskritai, šiais laikais Lietuvos sportas išgyvena pokyčių metą, kuris sakyčiau nėra lengvas. Nebelikus Kūno kultūros ir sporto departamento daug specialistų tiesiog dingo ar neišsilaikė. Šiandieninei struktūrai trūksta aiškumo aukšto meistriškumo sportininkų ruošime, įskaitant olimpiečius, bet čia jau atskira tema.

Kalbant apie valstybines sporto mokyklas, tikiu, kad jos išliks ir vaikai toliau čia sportuos, nes turime suteikti kuo lengvesnes sąlygas užsiiminėti sportu bei tuo pačiu kelti sportuojančiųjų meistriškumą. Galbūt vienetai pasiekia aukštumų sporte, bet gerais žmonėmis tampa daugelis.

SVARBU:

​​Primename, kad rugsėjo 5 d. 16:00 . JEEP arenoje (Ozo g.14A.) vyks Vilniaus krepšinio mokyklos 50-mečio jubiliejaus šventė. Renginio metu bus supažindinama su VKM istorija, vyks įvairios pramogos, muzikiniai pasirodymai. Prašome šia žinia pasidalinti su visais VKM auklėtiniais!