Naujuosius metus Vilniaus miesto krepšinio mokykla pradeda su mūsų mokyklos treneriu Edvinu Justa, kuris būtent pirmąją Naujųjų metų dieną švenčia savo gimtadienį. E. Justa pasidalino mintimis apie savo trenerio karjerą, kelią į krepšinį, šių metų sezoną bei darbą su jaunaisiais krepšininkais. Kviečiame skaityti.

Treneri , savo vadovaujamas jaunimo komandas net 9 kartus atvedėte iki Moksleivių krepšinio lygos trofėjaus, kokius pagrindinius dalykus akcentuojate treniruotėse?

-Kiekvienos treniruotės metu didžiausią dėmesį skiriame individualios technikos tobulinimui: kamuolio valdymui, perdavimui, metimui ir sprendimo priėmimui žaidžiant su pranašumu ir be.

Nuo sezono pradžios prabėgo du mėnesiai, kaip vertintumėte jo pradžią moksleivių krepšinio lygoje?

-Viskas neblogai, kaip visada galima geriau, ką ir norime įgyvendinti, todėl kiekvienos treniruotės metu dirbame labai daug ir intensyviai. Treniruočių procesą dalinamės su fizinio rengimo treneriu Remigijumi Valiuliu, kuris svariai prisideda prie jaunimo tobulėjimo, žaidėjų stiprinimo, kad susidūrus su fiziškais varžovais išliktume tvirti. Turime nemažai rungtynių, jaunimas žaidžia tiek prie vyrų, tiek ir prie savo bendraamžių, deda didžiules pastangas ir tikimės, jog sezono pabaigoje turėsime gerus komandinius ir asmeninius rezultatus.

Kaip susidomėjote treniravimu? Ar nuo mažų dienų norėjote tapti krepšinio treneriu?

-Nuo 15 metų padėjau treneriams treniruotėse ar vasaros metu vykstančiose stovyklose. Tokiose stovyklose kaip „Vasara su krepšinio kamuoliu“, buvau pagalbininkas, o po 3 metų praktikos ir sporto mokyklos baigimo,  gavau pasiūlymą pradėti dirbti su jauniausiais žaidėjais. Kaip ir visi jauni žaidėjai, lankantys krepšinio mokyklas, visų pirma, svajojau apie profesionalaus krepšininko karjerą, tačiau bėgant laikui įsivertinau galimybes ir perspektyvas bei pasirinkau krepšinio trenerio kelią.

Koks momentas Jūsų trenerio karjeroje įstrigo labiausiai?

-Per trenerio karjerą turėjau labai daug įsimintinų ir malonių akimirkų bei pergalių. Su kiekviena treniruota amžiaus grupe ar atskira komanda turime daug prisiminimų, kurie atmintyje išliks visada. Turbūt visuomet prisiminsiu pirmąjį Moksleivių krepšinio lygos trofėjų, kuomet su 1998 m. gimimo karta, tuometinėje Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijoje laimėjome finalą vos 1 taško persvara. Įsimintini sezonai buvo ir tie, kuomet pavyko laimėti čempionatą su dvejomis skirtingomis amžiaus grupėmis: vieną sezoną tai padariau su gim. 1998 m. ir 2001 m., kitą kartą su gim. 2001 m. ir 2003 m. Žinoma, nostalgija kelia ir iškovota 1-oji vieta Jaunimo Eurolygos turnyre su Vilniaus „Ryto“ jaunimo komanda, bei Vengrijoje laimėtas Jaunimo Olimpinis festivalis su šešiolikmečių vaikinų rinktine.

Kokios savybės Jūsų nuomone yra būtinos treneriui norint būti sėkmingu šioje srityje?

-Pagrindiniai dalykai, mano nuomone, yra užsispyrimas ir savo tikslų siekimas. Žinoma, treneris privalo analizuoti savo klaidas bei ieškoti būdų, kaip jas ištaisyti. Tokia specialybė iš savęs reikalauja siekio nuolatos tobulėti. Krepšinis keičiasi, keičiasi ir su juo susijusi informacija, todėl tu kaip treneris privalai ne tik ieškoti papildomos informacijos, bet ir gebėti ją apdoroti bei įsisavinti, nepavėluoti prisitaikant prie naujų krepšinio tendencijų. Nereikia bijoti patarimų klausti kolegų, kurie neretai turi sukaupę didžiulę patirtį, o gautą informaciją visada galima pritaikyti arba ne prie savo asmeninės filosofijos.

Kokios žaidėjų savybės Jums kaip treneriui yra svarbiausios?

-Man visada patiko tvirto charakterio, ypatingai darbštūs žaidėjai, žinantys, ko siekia ir neskaičiuojantys laiko treniruotėse. Vertinu įdėtas pastangas, nes tikiu, kad tik gerų treniruočių procesu galima pasiekti aukščiausius tikslus.

Kas, Jūsų nuomone, lengviausia ir sunkiausia dirbant su jaunimu Vilniaus miesto krepšinio mokykloje?

-Tam, jog būtų lengva ir patogu dirbti, pasirūpina vadovybė. Turime puikias treniruočių  ir kelionių sąlygas. Sunkiausias iššūkis šį sezoną yra suderinti treniruočių krūvius atskiriems žaidėjams, nes dauguma rungtyniauja NKL ar RKL lygose bei atstovauja savo komandas MKL lygoje. Tai lemia nemažą žaidėjų krūvį. Nepaisant to, visi procesai vyksta sklandžiai.

Kas jums trenerio darbe labiausiai kelia džiaugsmą?

-Gera atmosfera komandoje. Labai džiugu, kuomet įdėtas darbas duoda ne tik sportinių rezultatų, bet ir grįžtamąjį ryšį už aikštelės ribų. Visada džiaugiuosi, kuomet jaunimas bendrauja ne tik krepšinio aikštelėje, bet ir už jos ribų.

Kaip tvarkotės su nedrausmingais žaidėjais? Ar turėjote tokių per savo karjerą?

-Su visais žaidėjais sutariame puikiai, jeigu ir būna situacijų, kurias reikia spręsti atskirai, tai sėdame ir kalbame bei ieškome sprendimų. Su visais žaidėjais pavyksta susitarti ir rasti kompromisą.

Skaudžių pralaimėjimų pasitaiko visur, ne išimtis ir krepšinis. Kaip palaikote ryšį su žaidėjais per nesėkmių ruožą?

-Pagrindinis dalykas – motyvacija. Stengiuosi žaidėjus skatinti, jog neprarastų motyvacijos toliau dirbti ir nenuleisti rankų. Žinoma, kartu ieškome sprendimų, analizuojame vaizdo įrašų medžiagas, ką ir kaip  turime padaryti, jog grįžtumėme į pergalių kelią.

Krepšinyje galima pritaikyti griežtas schemas ir taktikas, bet pastaruoju metu vis populiarėja laisvesnis krepšinis, akcentuojantis didesnę laisvę žaidėjams. Kokios krepšinio filosofijos šalininkas esate Jūs?

-Man visada patiko greitas krepšinis išnaudojant stipriąsias žaidėjo puses puolime ir taikant agresyvią asmeninę gynybą visame aikštės plote.  Jeigu turi žaidėjus, kurie gali laisvai kurti ir priimti sprendimus aikštėje savarankiškai, tai tikrai leidžiu žaidėjams improvizuoti ir nuolatos juos skatinu tai daryti.

Krepšinis, dažnai sakoma, yra mūsų antroji religija ir turi „tris milijonus ekspertų“. Ar sudėtinga būti krepšinio treneriu, kai aplink yra tiek „ekspertų“ bandančių aiškinti, kaip reikia elgtis aikštelėje?

-Man patinka patarimai žmonių, kurie turi patirtį krepšinio srityje ir labai vertinu profesionalius pastebėjimus ir rekomendacijas. Akivaizdu, kad vėliau išvadas vis tiek turi pasidaryti pats ir priimti reikalingus sprendimus. Suprantu, kad be kritikos nebus tobulėjimo, todėl tai natūralus procesas vedantis į gerus dalykus.

Jūsų sezonas yra sudėtingas – treniruojate Vilniaus krepšinio mokyklos jaunimą ir Trakų komandą RKL pirmenybėse, kaip sekasi viską suspėti?

-Norint suspėti reikia nuolatos griežtai ir nuosekliai viską planuoti, todėl visada viską rašausi į užrašų knygutę tam, kad nekiltų nesusipratimų. 

Žinant koks Jūsų yra įtemptas grafikas sezono metu, kaip randate laiko surasti poilsiui?

-Nėra lengva, bet kiek randu, tiek skiriu šeimai, kadangi tokioje profesijoje artimieji nukenčia labiausiai.

Ko, Jūsų nuomone, šiais laikais žaidėjams trūksta labiausiai, siekiant pakilti į aukštesnį lygį?

-Pati sunkiausia integracija yra į vyrų krepšinį. Daugumai žaidėjų nepakanka kantrybės išlaukti norimo rezultato, todėl nereikia tikėtis visko iš karto. Vaikų krepšinyje rezultatai ateina greičiau, tarp vyrų yra žymiai sunkiau, nes jie gal ir nėra greitesni ir šoklesni, bet dažniausia priima sprendimus greičiau ir tiksliau, ko jaunimas dar negali padaryti, todėl kartais jauni žaidėjai susidūrę su sunkumais tiesiog nuleidžia rankas ir sustoja dirbti bei tobulėti, o to tikrai nereikėtų daryti.

Turite jau didelę patirtį krepšinio srityje, ko palinkėtumėte krepšininkams ir treneriams ankstyvoje karjeros stadijoje?

-Visada siekite savo svajonių ir nesitikėkite, kad visada viskas seksis lengvai. Nuolatos susidursite su sunkumais, tačiau atminkite, kad visi sunkumai ateityje padės tobulėti ir pasiekti užsibrėžtus tikslus.