Naujienos: Įprasminkite savo 1.2 % nuo GPM! Skirkite juos augantiems ateities talentams!

BALANDŽIO MĖNESIO GERIAUSIAS TRENERIS A.PAULAUSKAS: „Steponas Butautas man pasakė „Tu treniruosi moteris”

 

Prabėgus dar vienam pavasario mėnesiui Vilniaus miesto krepšinio mokyklos bendruomenėje buvo renkamas geriausias balandžio mėnesio treneris. Gegužės 9 d. savo „Facebook” socialiniame tinkle paskelbėme viešą balsavimą, kuris truko ne pilnas keturias dienas. Per šį laikotarpį daugiausiai balsų surinko milžinišką patirtį krepšinio pasaulyje turintis Kretingos sporto mokyklos auklėtinis ir šiuo metu mūsų krepšinio mokykloje dirbantis Algirdas Paulauskas.

 

A. Paulauskas ir jo B divizione treniruojama merginų komanda balandžio mėnesį krepšinio aikštelėje išsiskyrė žvėriškai įspūdingais pasirodymais: LIDL-MKL užtikrintai iškovotas U16 auksas, iššūkio etape įveiktos Alytaus SRC atletės ir vieta U16 A diviziono ketvirtfinalyje.

 

Geriausiu mėnesio treneriu išrinktas ir vienu geriausių visų laikų Lietuvos moterų krepšinio treneriu tituluojamas A. Paulauskas sutiko su mumis pasikalbėti ir atsakyti į klausimus. Beje, treneris geriausiu tituluojamas ne be reikalo, dirbant Lietuvos moterų rinktinės vyr. trenerio asistentu 1997 m. iškovojo Europos aukso medalius ir savo karjeroje treniravo tokias komandas kaip: Kauno „Banga”, Balstogės „Włókniarz, Vroclavo „Slęza” ir Brzeg „Odra”, Mažeikių „Ventos”, Vilniaus „Lietuvos telekomo” ir kt.

 

Šiame interviu sužinosite apie trenerio vaikystę, įsimintiną komentatoriaus Petro Buzelio balsą, iškovotus titulus su Lietuvos moterų krepšinio rinktine, amžinąjį atilsį Stepono Butauto sudėliotą likimą bei kodėl treniruoja tik merginas.

 

Primename, kad geriausią mėnesio trenerį apdovanoja mūsų nuostabūs draugai – FORUM sporto klubas!

 

Gimėte Yalkių miestelyje (Skuodo raj.). Kaip atrodė Jūsų, kaip vaiko, kasdienybė? Koks vaikas buvote vaikystėje nenustygstantis vietoje ar atvirkščiai? – buvo paklausta A. Paulausko

Visiškas cholerikas, padauža. Nebuvo nė vienos dienos, kad namo negrįžčiau be įvairių žymių. Mano pažymių knygelėje būdavo pilna pastabų. Mama man grasino, kad atiduos mane į koloniją (juokiasi). Aišku, buvau sukalbamas, bet man visąlaik norėjosi laimėti, nugalėti, nemokėjau pralaimėti. Be to, Ylakiuose mes negyvenome, dabar nepamenu tiksliai kada, bet mes su šeima išsikraustėme gyventi į Latviją ir ten gyvenome vienuolika metų. Visa mano vaikystė prabėgo būtent Latvijoje.

 

Nuo ko prasidėjo Jūsų meilė krepšiniui?

Meilė krepšiniui prasidėjo kai gyvenome Latvijoje. Tais laikais mano tėvai prenumeruodavo „Valstiečių” laikraštį, kuris atkeliaudavo iš Lietuvos. Jame skaitydavome apie įvairius pasiekimus krepšinyje. Televizijoje tais laikais būdavo tik viena programa, kartais žiūrėdavau ledo ritulį, bet daugiau nieko nerodydavo. Tiksliau, kai žaisdavo rusai, tada ir rodydavo. Visada klausydavausi radiją – kokios tik buvo transliacijos, visas ir klausydavau. Petro Buzelio balsą atsimenu iki šiol, man jis buvo geriausias komentatorius. Taip ta meilė krepšiniui po truputį ir atsirado. Maždaug 1968 m., kai man buvo 9 metai, „Valstiečių” laikraštyje perskaičiau apie legendinį krepšininką Modestą Paulauską ir vasaros olimpinėse žaidynėse iškovotą bronzos medalį. Nuo tada aš supratau, kad turiu būti krepšinyje, nes Paulausko pavardė ta pati.

 

Kada ir kaip supratote, kad Jūsų pašaukimas treniravimas?

Kur aš mokiausi nebuvo jokios krepšinio sekcijos. Kai Kretingos sporto mokykloje atėjau į 7-tą klasę kartu mokėsi ir trenerio Stasio Ruzgailos sūnus, mes buvome klasiokai. Jis žaidė, treniravo krepšinį ir tokiu būdu aš patekau į krepšinio būrelį. Mane ten priėmė šiaip ne taip, per protekciją. Salė buvo labai maža, o vaikų, norinčių lankyti krepšinį, buvo net trisdešimt. Vėliau už Vilniaus „Statybą” žaidė Vilmantas Matkevičius, už Kauno „Žalgirį” žaidė Mindaugas Valančius. Po 8-tos klasės M. Valančius pasakė „aš būsiu treneris, stosiu į kūno kultūros institutą” ir taip aš iš jo sužinojau, kad yra tokia mokykla. Nuo tada ir aš sau pasakiau, kad viskas, aš irgi būsiu treneris ir nuo to laiko pradėjau ruoštis tam darbui.

 

Esate tituluojamas vienu geriausių visų laikų Lietuvos moterų krepšinio treneriu. Ar tokiu ir jaučiatės?

Aš net nežinau, kas tai yra ir visiškai tuo nesidomiu. Titulų galima „prisipaišyti” visokių, kokių tik nori. Kai kurie taip ir daro. Man svarbiausia, kas yra šiandien: ateini į treniruotę, dirbi treniruotėje, ateina svarbios rungtynės, teisėjauja teisėjai ir t. t. Tas, kas buvo, jau yra pamiršta ir niekam tai yra nereikalinga.

 

Sugrįžkime šiek tiek į praeitį. 1996-2013 m. laikotarpiu su pertraukomis save atidavėte Lietuvos moterų krepšinio rinktinės treniravimui. Kokie prisiminimai iškyla treniruojant moterų krepšinio rinktinę?

Pirmiausia, tai padarėme stebuklą – tapome Europos čempionais. Daugelį krepšininkių, kurios tapo Europos čempionėmis, treniravau nuo 16-17 m., kai dirbau Kaune. 1990 metais aš išvažiavau į Lenkiją, todėl grįžus buvo labai malonu susitikti su tomis žaidėjomis, nes jos jau buvo užaugusios, subrendusios ir jų kvalifikacija buvo jau visai kitokia. Komandoje buvo labai gera atmosfera.

 

Ankščiau vykdavo žvaigždžių „karai” tarp Vilniaus „Kibirkšties” ir Kauno „Bangos”, o čia, moterų rinktinėje, viskas buvo kitaip. Aš išvažiavau iš to „karo” ir po šešių metų pertraukos grįžau rinktinę, o ten susirinko visos atletės, kurios „kariavo” viena prieš kitą, tik čia krepšininkės jau buvo vieninga komanda, vienas kumštis. Tai buvo labai malonus dalykas. Visos žaidėjos ateidavo ir korektiškai kovodavo dėl vietos, patyrus skaudžias nesėkmes – pergyvendavo, laukdavo „savo eilės” kitais metais. Kiekvienas pasiruošimas atrankoms, čempionatams pareikalavo labai daug jėgų.

 

1997 m., vadovaujant Vydui Gedvilui ir Jums dirbant vyr. trenerio asistentu, Budapešte (Vengrija) komanda tapo Senojo žemyno čempione. Kokius pasiekimus su moterų rinktine dar užfiksuotumėt?

Pagrindinis pasiekimas tai, žinoma, Europos čempionato auksas. 1998 m. pasaulio čempionate mes buvome 8-ti, o 1999 m. Europos pirmenybėse likome 6-ti. 2001 m. Europos čempionate Prancūzijoje kovėmės tarp keturių stipriausių komandų ir nors kovą dėl bronzos medalių pralaimėjome Ispanijos krepšininkėms, tačiau iškovojome kelialapį į 2002 m. Kinijoje vykusias pasaulio pirmenybes. Be to, dar situaciją apkartino ir tai, kad Prancūzijoje neturėjome J. Štreimikytės ir kitų pagrindinių žaidėjų. Tiek į Europos, tiek į Pasaulio čempionatus mums praktiškai niekada nepavykdavo nuvykti su optimalia sudėtimi, nes komandą išretindavo tai traumos, tai dar kažkas. Manau, mūsų didelis pasiekimas tai, kad mes visada pakliūdavome į Europos čempionatų finalus. Dabar to nėra jau daug metų. Taip pat mes išeidavome iš pogrupių, nors turėdavome tikrai labai stiprias varžoves, pavyzdžiui, prancūzes, vengres, itales.

 

2005 m. Europos čempionate Turkijoje žaidėme tiesiog fantastiškai, nukovėme tokias komandas kaip Turkija, Rusija, Ispanija ir savo pogrupyje užėmėme pirmą vietą, tačiau svarbiausiose kovose neturėjome žaidėjų, todėl likome 4-ti ir į Lietuvą grįžome su bilietu į 2006 m. Brazilijoje vyksiantį pasaulio čempionatą.

 

Su Vilniaus „Lietuvos Telekomo“ komanda 2005-2006 metais du kartus dalyvavote Eurolygos finalo ketverto turnyre. Ko pritrūko iki didžiausių pergalių?

Finalinio ketverto rengimui tais laikais pagrindinis reikalavimas buvo minimum 3000 tūkstančių sirgalių talpinanti arena, tai mes pasiūlėme Vilniaus „Siemens” (dabar „Twinsbet”) areną, tačiau mus nukonkuravo Samaros „Samara”, kuri teigė, kad jų arena yra puikiai tinkama ir gali sutalpinti reikiamą sirgalių skaičių. Kiek ironiška, nes jų salė buvo tokia pati, kaip dabar Vilniaus „Ryto” arena, tik prieš visą remontą. Ji talpino apie 1500, bet pas juos dar šoninės tribūnos buvo didesnės, tai buvo 1700 – aš nuvažiavęs suskaičiavau kiekvieną vietą. Tai ko pritrūko? Namų sienų.

 

2015 m. pakeitėte Jurgitą Štreimikytę-Virbickienę ir tapote vyriausiuoju Vilniaus „Kibirkšties-VIČI” klubo treneriu. Panašiai atsitiko ir 2019 m., kai pakeitėte Valdą Gecevičių. Kaip vertinate visą savo treniravimą šioje sostinės ekipoje?

Vilniaus „Kibirkštyje” man nelabai pasisekė. Pirmiausia, tai komanda, kokią radau, tai buvo gera komanda, bet buvo per mažai laiko ir pritrūko žmogiškų faktorių, kad tuo metu pakliūtume į finalą ir viską išpildytume. Viskas klostėsi kaip ir gerai, turnyrinėje lentelėje ėjome gerai, bet prieš Karalienės taurę neapskaičiavome jėgų ir žaidėme trejas rungtynes Estijoje, grįžome su traumuotomis žaidėjomis, tai savaitė prieš finalą mes nebuvo švieži ir teko treniruotis praktiškai tik septyniese. Komanda nebuvo pilnai sukomplektuota, treniruotės nebuvo pilnavertės, retai buvo surenkama dešimt žaidėjų į treniruotę. 

 

Kai treniravote Vilniaus „Kibirkšties-VIČI” komandą joje žaidė ir Vilniaus miesto krepšinio mokyklos auklėtinės: Daugilė Šarauskaitė, Eglė Zabotkaitė, Dalia Donskichytė, Justina Miknaitė ir kitos. Kokie prisiminimai iškyla apie šias krepšininkes, kokio lygio tai buvo krepšininkės?

Kai kurios krepšininkės treniravosi ir pas mano žmoną. Pavyzdžiui, D. Šarauskaitė tikrai gera žaidėja, tačiau dar ne visiškai iki galo atsiskleidusi. Žinoma, visoms reikėjo įdėti daug darbo, tokiame jauname amžiuje merginos treniruotes turėjo du kartus per dieną. Tikrai krūvio buvo daug, teko treniruotis ir sukandusioms dantis, tačiau visos dirbo su noru ir vardan vieno tikslo.

 

Ar yra skirtumas treniruojant suaugusias merginas ir paaugles? Jei taip, kokie pagrindiniai skirtumai?

Taip, yra labai didelis. Rinktinėje visos moterys jau yra subrendusios, aišku, kartais viena ar kita jaunesnė prisijungdavo, tačiau vyresnės jas išmokydavo. Treniruojant rinktinę jau nebegali skirti laiko individualiam darbui, visas dėmesys yra komandai, komandiniam žaidimui, gynybai, puolimui. Treniruojant mergaites ir paaugles jas jau reikia visko išmokyti nuo A iki Z – turi ruošti jų fizinį parengimą, turi jas prižiūrėti, kad į rungtynes ateitų šviežios ir pasirengusios, kad būtų greičio savybės, nebūtų nuovargio. Dabar yra labai gerai, kad yra fizinio parengimo treneriai ir dalis papildomo krūvio tarsi nukrenta. Su vaikais reikia visko, o kai yra rinktinė, tai, žinoma, ten ir padėjėjų yra nemažai, kurie palengvina darbą.

 

Kaip tvarkėtės su karjeroje iškilusiais iššūkiais ir įtampa?

Kažkaip, atrodo, buvau jaunas, tai ir nebuvo nei problemų, nei įtampos. Tiesiog – eini į treniruotes, yra rungtynės, ruošiesi joms. Visa įtampa dingsta, kai sėdi ir ruošiesi kovoms, galvoji taktikas, kuri strategijas ir t. t. Žinoma, labai svarbu yra disciplina, nes kai iš anksto susidėlioji darbus įtampos būna daug mažiau. Eini ir dirbi.

 

Daugiausiai treniravote ir treniruojate tik merginas. Kodėl?

Kodėl? Nežinau. Likimas mane suvedė su Lietuvoje žinomu krepšinio profesoriumi Steponu Butautu. Kai aš kūno kultūros institute mokiausi antrame ar trečiame kurse, jis man pasakė „tu liksi dirbti institute”, bet aš atsakiau „jokiam institute aš neliksiu, važiuosiu į Kretingą ir treniruosiu vaikus” (juokiasi). Ketvirtame kurse buvo tokie paskyrimai, kur tau paskirdavo ką daryti ir tau reikėdavo atidirbti. Tai kai aš buvau ketvirtame kurse amžinąjį atilsį S. Butautas man pasakė „viskas, tu lieki čia ir turėsi atidirbti”. Galvojau, nu ką darysi, tai institute ir likau. Vėliau, kai jis buvo Sportinių žaidimų katedros vedėjas, man pasakė „dabar tu treniruosi moteris“. Jis pats daug metų treniravo moteris – 1955-1956 m. Lietuvos SSR moterų ir SSRS merginų, 1958-1964 m. SSRS moterų krepšinio rinktinės vyr. treneris. Tada jam atsakiau, kad „netreniruosiu aš jokių moterų” (juokiasi). Tai taip jis mane priskyrė prie moterų ir pradėjau darbą.

 

Po dviejų metų mane pasikvietė į Kauno „Bangą”, kuri tada vadinosi „Politechnika”. Tada po truputį mane pradėjo kviesti ir užsienio klubai, vienu metu išvažiavau dirbti į Lenkiją. Ten dar dirbau ir su vyrų klubu. Vėliau buvo ir kitų pasiūlymų su vyrų klubais, tačiau mano žmona žaidė viename Lenkijos klube, į kurį mane pakvietė būti vyr. treneriu, todėl jų aš atsisakiau. Ir viskas, taip aš likau prie moterų krepšinio.

 

Stebint dabartinį mergaičių krepšinį, kaip manote, ko krepšininkėms trūksta, kad greičiau įsitvirtintų profesionaliame krepšinyje?

Pirmiausia, aš manau, kad mes per mažai dirbame, bet mes ir neturime sąlygų normaliai dirbti. Žinoma, aš kalbu apie save. Mūsų salė yra siaura, nedidelė. Ateini į treniruotę, jai skirta tik 1,5 val., o tai yra labai mažai laiko, per kurį kokybiškai gali padaryti tik apšilimą. Reikia gerinti fizines savybes, taktiką, techniką, o per tokį trumpą laiko nieko negali padaryti.

 

Prie Vilniaus miesto krepšinio mokyklos trenerių kolektyvo prisijungėte 2014 metais ir pradėjote treniruoti mergaičių komandas. Kas tai paskatino?

Tiesiog tuometinis mokyklos direktorius ieškojo naujo trenerio. Kai gavau pasiūlymą aš buvau grįžęs iš užsienio, kaip tik reikėjo darbo. Tuo metu mano žmona dirbo Vilniaus miesto krepšinio mokykloje, tai pradėjau dirbti, padėjau ir žmonai. Taip ir prisijungiau.

 

Buvote išrinktas geriausiu balandžio mėnesio treneriu. Ką Jums reiškia šis įvertinimas?

Kiekvienas įvertinimas yra įvertinimas. Kad ir kaip bandytum save įtikinti, kad nemalonu, tai netiesa, tai yra tikrai malonu. Visi treneriai gerai dirba, visi kiekvieną mėnesį turi gerų rezultatų. Kai kurių trenerių balandžio mėnesio rezultatai buvo geresni, nei mano. Žinoma, visiems ačiū, kad už mane nubalsavo. O ar buvau vertas? Nežinau.

 

Lyginant su vyrų krepšiniu, kuo darbas su moterimis yra išskirtinis?

Šiuo metu man jau šiek tiek sunku pasakyti. Dabar su berniukais dirbti nenorėčiau, nervai neišlaikytų, o su mergaitėmis save raminu. Visur yra savo niuansai. Pavyzdžiui, nors individualūs skirtumai tarp žaidėjų yra dideli, paprastai moterų žaidimas yra mažiau fiziškai intensyvus nei vyrų. Tai treneriai dažnai turi adaptuoti treniruočių metodikas, kad atitiktų moterų fizinius poreikius.

 

Kokiomis savybėmis turi pasižymėti su moterimis dirbantis treneris, kad pasiektų aukščiausių rezultatų?

Nežinau, čia reikia paklausti moterų (juokiasi). Aš ateinu ir dirbu, negalvoju, kokiomis savybėmis turiu pasižymėti. Man reikia, kad jos žaistų, kad bėgtų, kad jos mestų, kad jos pataikytų. Viskas.

 

Ar esate piktas treneris?

Aš manau, kad esu per geras treneris. Aš nesu piktas, aš tik rėkiu „greičiau!”, „aukščiau!”,  „tiksliau!”, „grįžk!” (juokiasi).

 

Kokios yra Jūsų asmeninės ir komandinės ambicijos kitam krepšinio sezonui?

Kitame sezone mes turime pasiimti revanšą už praeitus metus. Jeigu trumpai tariant, tikslas –  pirma vieta U16 A divizione. Aišku, pagrindinis favoritas yra Panevėžys, nors jis prieš mus yra laimėjęs tik vieną kartą gyvenime. Viskas yra mūsų rankose. Mes negalime sau kelti uždavinio būti ketvertuke, mes turime keltį vieną uždavinį – laimėti pirmą vietą.

 

Artėja Paryžiaus Olimpinės žaidynės. Kokios Jūsų prognozės Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei?

Esu prastas prognozuotojas, bet aš tikrai tikiu, kad išeisime į olimpiadą.

 

Kaip vertinate 2023/2024 m. sezono Vilniaus „Kibirkšties” pasirodymus?

Žinau visą istoriją, visą komplektaciją ir koks bardakas ten buvo. Džiaugiuosi, kad komanda iš viso to išlipo, rado savyje jėgų. Žinoma, pasikeitė treneris, kuris viską ir „sudėliojo”.

 

Kaip vertinate dabartinę Lietuvos moterų rinktinės situaciją / formą?

Dabar žaidėme be Kamilės Nacickaitės ir laimėjome dvejas svarbias rungtynes. Aišku Azerbaidžaną palikime, bet pergalė prieš lenkes, kurios nugalėjo belges – čia yra labai gerai. Didelis nuostolis tai, kad rinktinę paliko Gintarė Petronytė, kuri komandą pavežė visose rungtynėse. Na, po motinystės atostogų grįžta Daugilė Šarauskaitė, kuri bus „dopinguota”, turiu omeny, kad yra vaikelis ir yra dėl ko kovoti. Rinktinėje yra tokia puokštė ir patyrusių, ir jaunų krepšininkių, kurios rodo gerą žaidimą. Ta pati D. Donskicytė puikai įeina, Brigita Sinickaitė labai neblogai pasirodė. Dar yra sugrįžtančių iš Amerikos, pamatysime ir U20. Taip, kad perspektyva yra.

RĖMĖJAI

NAUJIENOS